12.24. Christian Kracht „Fazerland“


Po įdomaus balandžio gegužė prasidėjo nykiai. Kadangi jokia iš arčiausiai pasidėtų knygų netraukė, griebiausi nesyk mėginto būdo – pasiimti ką nors, ko dar kurį laiką visai neplanavau skaityti. Tokiu būdu pagaliau atėjo laikas Ch. Kracht knygai „Fazerland“. Ji mano namuose atsidūrė pernai pavasarį, kai leidykla „Kitos knygos“ paskelbė karantininį konkursą ir šimtui norinčiųjų išsiuntė atsitiktinai parinktą knygą. Konkursuose dalyvauju itin retai, tačiau šio idėja pasirodė originali, tad džiaugiausi po kiek laiko pašto dėžutėje radusi knygą. Gaila, kad pats romanas kur kas mažiau įdomus nei istorija, kaip jis iš viso atsirado pas mane.

Pagrindinis veikėjas keliauja po Vokietiją: sutinka pažįstamus ir krūvą pirmąkart matomų žmonių, dalyvauja vakarėliuose, apsilanko baruose ar klubuose, prisigeria iki žemės graibymo, galop viskuo nusivylęs tęsia kelionę, nuvykdamas į kitą miestą. Taip ratas sukasi iki pat paskutinio puslapio. Daug aplinkos stebėjimo, vidinės tuštumos ir nusivylimo tuo, ką mato, mažokai emocijų, o jei jos ir yra, tai paprastai siejasi su noru pabėgti, pasišlykštėjimu tuo, kas vyksta, ironija ar net sarkazmu. Kol dar nesupratau, kad viskas taps monotoniška ir pilka, sugebėjau ir humoru pasimėgauti, ir pasakotojo taikliu žvilgsniu pasidžiaugti. Pabaigoje keletas puslapių skirta Ch. Kracht kūrybai, ten minima, kad daliai skaičiusiųjų Ch. Kracht rašymo stilius primena primena Bret Easton Ellis (lietuviams jis geriausiai pažįstamas kaip „Amerikos psichopatas“ autorius) kūrybą – būtent apie šį rašytoją ir pagalvojau, skaitydama pirmąjį skyrių. Didžiausias panašumas tarp jų tas, kad tekstai pilni įvairiausių firmų, apsilankymo vietų pavadinimų, dizainerių pavardžių ir kitų prekės ženklų – dauguma jų paaiškinami išnašose, bet prisipažinsiu, kad po kiek laiko net nebesivarginau jų skaityti. Nuo pusės knygos ėmiau jausti monotoniją, dėmesys nukrypdavo kitur, buvo mintis iš viso mesti į šalį, bet atrodė, kad pusę jau įveikiau, o puslapių knygoje – ne tiek ir daug (apie 160), tad negi nebeperskaitysiu iki galo. Na, tai įveikiau, bet nieko, kas būtų verta dėmesio, pabaigoje taip ir neberadau.

Beje, viename el. knygyne mačiau komentarą, kad kažką ši knyga užbūrė, o ir kritikai atsiliepia apie „Fazerland“ kaip knygą, kuri jos autorių Ch. Kracht pavertė popliteratūros Vokietijoje pradininku. Tad jei negąsdina truputis vėmalų ir patinka šiokį tokį gyvenimo beprasmybės jausmą sukeliančios knygos, galite mėginti skaityti.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.