12.22. Ričardas Gavelis „Nubaustieji“


1987-aisiais išleistą R. Gavelio knygą „Nubaustieji“ sudaro septyni apsakymai. Pasirodo, net keturis iš jų skaičiau jau šiame šimtmetyje išleistoje rinktinėje „Tylos angelas“. Visgi baigiant skaityti atėjo panaši mintis, kurią buvau minėjusi aprašydama „Nepaprastą šventę“: skaitant trumpą rinkinį apsakymuose ilgiau užsibūnu, labiau pajaučiu tekstą, ne taip stengiuosi bėgti per pastraipas. Galbūt problemos pasireiškia tuo, kad iki galo nesu prisijaukinusi šio žanro, net ir suvokdama, kad naudingiau būtų perskaityti tik kelis apsakymus vienu prisėdimu, o ne visą knygą, vis tiek skaitau toliau, nes ir smalsu, ir laiko skaitymui yra, ir nesinori kitos knygos įvairovei imti, nes vėl apsakymus užmesiu neribotam laikui. Ir tas užmetimas iš tikrųjų rimtas reikalas, nes „Nubaustuosius“ pradėjau skaityti dar 2020-aisiais, o po to vis stūmiau į eilės galą ir tik šiandien grįžau. O grįžusi skaičiau viską nuo pradžių, nes norėjau susidaryti pilną rinktinės vaizdą.

Būva tokių laikų, kai vos nubudęs pajunti dusinantį kasdienybės kvapą. Kada jautiesi kaltas, jog tavo gyvenimas toks vienodas.

iš apsakymo „Kaltasis“

Iš septynių apsakymų man patiko keturi su puse. „Teisybės akimirksnis“, „Lemties skundas“, „Berankis“, „Charono diena“ – tie keturi, o pusiau patikęs buvo „Kaltasis“. Įdomu tai, kad į šių penkių tiktai „Lemties skundas“ nebuvo įtrauktas į anksčiau minėtą „Tylos angelo“ rinktinę. Siužetai – turintys mistiškumo, tačiau dažnai nestokojantys ir aštrios, nebūtinai malonios realybės. Tamsoki, niūrūs pasakojimai, kurie man įtiko po perskaityto „Uraganų sezono“, nes niekas kitas iš turimų knygų netraukė, o atsivertusi keletą jų suprasdavau, kad skaitau, bet visiškai nieko neįsisavinu. R. Gavelio apsakymai buvo pats tas. Kaip jau buvau užsiminusi, tikriausiai reikėjo keletą apsakymų pasilikti kitai dienai, tačiau iš kitos pusės, tarp labiausiai patikusių pakliuvo ne tik pirmieji, bet ir paskutiniai rinktinėje buvę apsakymai, tik vidurys buvo silpnesnis, ne tiek įtraukęs. Galvoju, kad finalinis – „Charono diena“ – tapo įsimintiniausiu. Apie chirurgą, jo santykį su onkologinėmis ligomis sergančiais žmonėmis, apie operacijas, kurių metu jis pamato, kiek išplitęs vėžys organizme ir suvokia, ką tai reiškia ant operacinio stalo gulinčiam pacientui. Labai atviras, skaudus, emociškai sudėtingas tekstas. Kai kurie kiti (pavyzdžiui, „Teisybės akimirksnis“, „Lemties skundas“) atrodo itin apgaulingi: įtraukia, net ir šypseną vietomis sukelia, o netrukus pasakojimai prislegia savo slogumu. Kūriniuose nemažai beviltiškumo, net, sakyčiau, bejėgiškumo. Bejėgiškumas nebūtinai sklinda iš veikėjų, bet iš manęs – skaitytojos, kai skaitydavau ir suvokdavau, kaip čia viskas liūdnai pasisuko ir kad galimybių pamatyti kažkokią šviesą tunelio gale nelabai ir matosi.

Savo eilės laukia dar viena R. Gavelio apsakymų rinktinė bei pora romanų. Gera žinoti, kad panorėjusi galiu bet kada tęsti pažintį su šiuo rašytoju.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.