12.3. Jurga Tumasonytė „Remontas“


Po „Undinių“ žinojau, kad pažintį su rašytojos kūryba tęsiu. Tiesa, „Remontas“ – visai kitoks nei skaityti apsakymai, tad jei ne prieš tai matyti atsiliepimai, kurie nuteikė kitokiam tekstui, būčiau nustebusi.

Kadangi prieš imdama knygą jau buvau susipažinusi, kad tai – dar vienas romanas, kuriame pasakojama apie 90-uosius, akių nevarčiau, kad viskas jau pažįstama. „Remontas“ prisideda prie jau skaitytų „Lizos butas“, „Kai aš buvau malalietka“ ir „Pietinia kronikas“. Nors bendri bruožai, aprašantys tą laikmetį, išlieka tokie patys (logiška), bet galvoju, kad būtent J. Tumasonytės pasakojime radau daugiausiai pažįstamų momentų, kurie skaitant nukėlė į vaikystę. Juokingiausia, kad net ir mano kiemo draugės turėjo tuos pačius vardus kaip ir veikėjos romane, abi gyveno tame pačiame bendrabučio aukšte (vienintelis skirtumas – jos nebuvo seserys). Kad ir ne taip laisvai, bet irgi vaikščiojome tarp butų, o mama karts nuo karto eidavo pas vienos iš tų draugių mamą į svečius, kol pamažu tiek aš nuo draugių, tiek ir suaugę nutolo vieni nuo kitų. Dar man pačiai įstrigo atostogų kaime aprašymas ir miestietės santykis su kaimo vaikais: nors vaikystėje visi kartu draugaudavo, bręstant natūraliai atsirado siena tarp vietinių ir atostogautojos, nors jokio konflikto, kuris būtų išskyręs juos, nebuvo. Žinoma, įstrigo dėl to, kad ir pati prisimenu, kaip vienų atostogų metu kaime visi dar atrodė draugiški, o kitąsyk nuvykus viskas tapo svetima, o žiūrėti, ar niekas nestoviniuoja kur nors ant kelio, kad išvengčiau nemalonių replikų, tapo norma. Tik čia,manau, nebe laikmečio, o perėjimo iš vaikystės į paauglystę etapo pasekmės. Džiugu, kad autorė neapsistojo vien tik ties pagrindinės veikėjos gyvenimu, bet ir nepagailėdavo ryškesnių detalių kaimynams, klasiokams bei jų tėvams – tokiu būdu buvo sukurtas itin gyvas daugiabučio paveikslas. Daug gyvenimų ir skirtingų likimų, kuriuos aprašydama rašytoja tarsi leidžia daugeliui atpažinti save ar savo aplinkos žmones.

Bet nemeluosiu, kad kurį laiką buvo nuobodu. Vienu metu nebesupratau, ar aš nebemoku skaityti, ar knyga kalta, nes romano, kurį tikėjausi perskaityti per dieną, puslapius verčiau lėtai. Intriga buvo kuriama nuo pat pradžių, o paslaptys turėjo išaiškėti net kelios, tad mėtantis tarp skirtingų laikotarpių kaip ir neturėjo jaustis nuobodulys, bet strigau. Nepakako vien tik ištęstų ir ne visada reikalingų aprašymų, sukelsiančių prisiminimus skaitytojams, nes mintyse sukosi klausimas: o kas iš to? Ir tada, likus nepilnam šimtui puslapių, viskas apsivertė aukštyn kojomis. Nors mano skoniui dramos ten gerokai per daug, bet negalėjau atsitraukti, kol nepabaigiau paskutinio puslapio. Ir pabaiga – tokia gera, visiškai paaiškinanti knygos pavadinimą, visapusišką remontą, kuris daromas ne tik aplinkoje, bet ir savyje. Tuomet galvoje prasisuko ir ankstesni pasakojimo epizodai ir kaip ten atsiskleisdavo bandymai daryti remontą, kurie, kaip žinia, ne visada būna sėkmingi, kai kada tik pusiau pabaigti ar vis atidedami geresniems laikams.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.