11.68. Ian McEwan „Tvari meilė“


Retai kalbu apie viršelius, bet šis išskirtinai tragiškas. Jei nebūtų žinomas rašytojas, niekad tokios ir į rankas nepaimčiau, nes pagalvočiau, kad knyga – koks nors meilės romanas, gal net iš „Penkiasdešimt pilkų atspalvių“ serijos, o tokių privengiu. Kai tuo tarpu „Tvari meilė“ galėtų būti vadinamas trileriu. Tokiu, kurį skaitant kyla abejonė, ar veikėjas tikrai visko neišsigalvoja, kyla klausimai, kiek tame, kas vyksta, yra tiesos, bei kur viskas galop nuves.

Klarisa ir Džou tampa tragedijos liudininkais. Prieš jų akis užsimuša žmogus. Žūties vietoje jie susipažįsta su Pariu – kitu liudininku. Jie persimeta keliais žodžiais ir išsiskiria. Nieko nenumanydamas Džou grįžta namo, bet jau tą patį vakarą sulaukia Pario skambučio su meilės prisipažinimu, o netrukus Džou jį ima matyti kasdien besisukinėjantį šalia namų.

Iš tikrųjų, tai mane kurį laiką sugebėjo apgauti, nes perskaičiusi maždaug pusę knygos buvau įtikėjusi viena teorija apie tai, kas romane vyksta, bet po kiek laiko ji buvo sutriuškinta. Tad buvo visai smagu tuo momentu, kai supratau apsigavusi. Be to, kaip nesyk minėjau, man įdomu skaityti apie maniakus, o čia buvo proga vieną iš jų stebėti.

Bet bendrai – buvo sunku. Kurį laiką save įkalbinėjau, kad ei, juk įdomu, viskas čia gerai su tuo tekstu, bet tiesa buvo, kad nelengvai ėjosi. Nepatiko visi personažai, nei tie, kuriuos reikėjo užjausti, nei tas, kuris galėtų būti įvardijamas knygos blogiuku. Kaip tik šiomis dienomis perkračiau turimas knygas ir keletą neskaitytų atidėjau į krūvelę su mintimi, kad nebenoriu aš jų, ir tai, kad jos nuosavos, nereiškia, kad privalau perskaityti. Bet „Tvari meilė“ ten nepateko dėl rašytojo. Jis parašė puikųjį „Atpirkimą“, po kurio aš karts nuo karto mėginu dar ką nors perskaityti ir rasti įrodymų, kad jis man – ne vienos knygos autorius. Rodos, „Kevalas“ pasirodė nebloga, bet visi kiti bandymai buvo pritempti panašaus melagingo įtikinėjimo, kurį minėjau pradžioje, arba vos po kelių lapų numetant pradėtą knygą. „Tvari meilė“ tekstas, pradžioje atrodęs visai neblogas, vėliau virto vis labiau neįtraukiančiu, antrą pusę knygos skaičiau labiau dėl to, kad tik perskaityčiau ir sužinočiau, kas už viso siužeto slypi. Veikėjo (kuris tuo pačiu buvo ir pasakotojas) samprotavimai buvo varginantys, o religinis tikėjimas, perpintas su nesveika meile, tikriausiai irgi nepridėjo lengvumo. Gal kad nemėgstu fanatikų, o čia būtent toks personažas egzistavo, išaiškėjusios fanatizmo priežastys nuomonės apie tą veikėją nepakeitė. Na, ir galiausiai – man vis dar nedingsta jausmas, kad pasakojimas tiesiog neįtikina iki galo. Ne maniako dalis, bet visa kita – kitų veikėjų elgesys, tam tikri siužetiniai vingiai.

2004-aisiais buvo sukurtas filmas Enduring Love. Manau, kad kada nors pažiūrėsiu ir netgi tikiu, kad ekranizacija gali pasirodyti įdomesnė už knygą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.