11.66. Aldona Liobytė „Pasaka apie narsią Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį“


Nors buvau skaičiusi vaikystėje, prieš keletą mėnesių nesusilaikiau ir kartu su kitomis seno leidimo knygomis nusigriebiau ir šią. Visai nieko neprisiminiau, tik kad pasaka apie Žaliabarzdį patiko. Na, ir iliustracijos – išskirtinės ir galbūt būtent dėl to traukiančios akį. Įspūdis apie vizualinę knygos dalį nepakito – žiūrėjau į jas ir mintyse įsivaizdavau, kokiais gražiais atvirukais iliustracijos virstų, o gal net ir įsirėminti būtų galima. Mano skaitytas leidimas – 1970-ųjų, bet visai neseniai maloniai nustebau, pamačiusi, kad ši knyga vis dar leidžiama ir parduodama.

Seniai skaičiau pasakas, tad buvo keistas potyris. Atrodė, kad skaitau kažką gerai pažįstamo, bet tuo pačiu – visai kitu žvilgsniu. A. Liobytės pasakose paliečiamos socialinės temos, pavyzdžiui, viena veikėja priglaudžia kaimynų vaikus, atbėgusius pasislėpti nuo alkoholiko tėvo (ir koks stiprus dialogas toje vietoje!), kitoje istorijoje pasakotojas pastebi, kad kartu gyvenantiems ir ilgą laiką tarpusavyje nesišnekantiems sutuoktiniams gyventi išties sudėtinga. Būtų įdomu grįžti atgal ir sužinoti, ką anuomet skaitydama galvojau, skaitydama tokias vietas, kiek pastebėjau jas, galbūt susikoncentravusi buvau visai į kitas vietas. Bet nesistebėčiau, jei kažką ir „pasiėmiau“ iš jų, kad ir nesąmoningai.

Na, ir žvaigždė – finalinė pasaka apie Vilniaus mergaitę ir galvažudį Žaliabarzdį. Kaip ir prisiminiau, kad ji žiauroka buvo, bet kad iki tokio lygio žudynės ten vyko – tikrai ne. Ten galvų nukapojama per kelis lapus tiek, kad nebūtų gėda tokį pasakojimą ir „Sostų žaidimo“ autoriui parodyti. Kitos pasakos irgi nebuvo vien tik rožėmis klotos. Žinoma, suaugėliškos smegenys kiek kitaip žiūri į tekstą, įdomu buvo pastebėti, kiek daug pasakose žiaurumo ar nemalonios realybės atspindžių (net jei pabaigoje viskas ir užsibaigia standartiškai – vestuvėmis). Tačiau lygiai kaip ir vaikystėje visai nekliuvo tokie tekstai, taip ir dabar nenorėčiau, kad kas nors būtų atėmę šią knygą iš manęs praeityje ir neleidę skaityti vien dėl to, kad kažkam tie vaizdai atrodo per žiaurūs ir visai nevaikiški.

Jau antrą mėnesį pradedu su vaikiška literatūra. Dar šio to prikaupusi esu, tad galbūt ir gruodis bus toks pat.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.