11.57. Virginie Despentes „Vernonas Subutexas 1“


Pirmosios liaupsės, atsklidusios iš kitų skaitytojų pasirodžius lietuviškam leidimui, kėlė dviprasmiškus jausmus. Viena vertus, manęs nesudomino anotacija, aikčiojimai, kokia unikali knyga ir veikėjai. Kita vertus, žadėtas išskirtinis stilius, savotiški personažai priversdavo mintimis grįžti prie šios knygos vėl ir vėl. Taip ji atsidūrė pirkinių krepšelyje, o netrukus buvo ir atversta. Su Vernonu gyvenau tris savaites. Būtent tiek laiko prireikė, kad perskaityčiau pirmąją dalį apie minėtą veikėją. Nors skaičiau tik savaitgaliais, bet vis vien nepamenu, kada paskutinįsyk taip ilgai užtrukau su viena knyga. Dėl tokios trukmės šio romano nekaltinu (kitu atveju, būčiau kurį nors kitą skaičiusi, bet kad nė vieno nenorėjau), bet bijau, kad sudėtingesni santykiai su skaitymu galėjo padaryti įtaką įspūdžiui apie Vernoną.

Pagrindinis veikėjas turėjo muzikos įrašų parduotuvę „Revolveris“, būtent dėl jos Vernonas buvo žinomas visame Paryžiuje. Jo charizma ir laisvumas visus žavėjo. Tačiau atėjus interneto amžiui ir kritus vinilų pardavimams „Revolveris“ bankrutavo, tuo pačiu baigėsi ir Vernono šlovės dienos. Galiausiai pasibaigus santaupoms ir neturint pinigų nuomai, jis lieka benamis. Negana to, po to, kai prasitaria apie turimas kasetes, kuriose užfiksuota paskutinė Alekso Bličo, neseniai nuo perdozavimo mirusio garsaus muzikanto išpažintis, Vernono ima ieškoti visa krūva žmonių . O tuo tarpu jis pats eina per pažįstamų namus, ieškodamas kampo nakvynei.

Prisidedu prie pagyrų vertimui. Išties sklandus, natūraliai skambantis tekstas, idealiai tinkantis pasakojamai istorijai. Pasirinktas įdomus pasakojimo būdas: rašytoja eina nuo vieno veikėjo prie kito, atskleisdama ne tik Vernono, bet ir kitų istorijas, užsimindama apie tai, kuriuo gyvenimo momentu jie buvo sutikę Sabutexą, kokią nuomonę turi apie ją susidarę. Personažai – dinamiški, dėl savo pasirinkimų gali būti įvardijami kaip paribiuose esantys, nustatytas visuomenės normas laužantys asmenys. Įdomiausia tai, kad jų istorijos pateikiamos taip, kad nekyla kokio nors pasipiktinimo ar kitos neigiamos emocijos. Nesvarbu, ar tai būtų smurtautojas, ar narkomanas, buvusi pornožvaigždė, transeksualas, ar koks kitas veikėjas, bet kiekvienam suteiktas ryškus, gyvas ir įtaigus pasakojimas. Kažkam gali pasirodyti vulgarus žodynas, nepatogios temos (pavyzdžiui, kalbėdamas apie tai, kaip smurtavo prieš savo žmoną, vienas iš veikėjų pripažino, kad niekad ir nežada pasikeisti), bet lengva pastebėti, kad pasaulis, kurį piešia rašytoja, yra spalvingas – pilnas pačių įvairiausių sėkmių ir netekčių, vienatvės, baimės, skausmo, beprotiškos ir greitai besibaigiančios aistros bei meilės – ir todėl tikroviškas. Ne vienoje pastraipoje radau artimų minčių, taiklių pastebėjimų, kurie tik retoje kompanijoje būtų garsiai paminimi. Romane nėra jokių tabu, bet šokiruoti tikslo tarsi irgi nėra (arba čia jau mano bėda, kad viską priimu kaip savaime suprantamą, ir todėl niekas nestebina).

Muzikos gerbėjams knyga irgi turėtų palikti įspūdį. Vernonas nusimano apie muziką ir galėtų būti geriausiu didžėjumi pasaulyje (skyrius, kai jis tokiu ir tampa vienam vakarui, parašytas tobulai). Jis sugeba suderinti pačių įvairiausių stilių muziką, o skaitant buvo smalsu, kiek minimų muzikantų, grupių ir atlikėjų atpažinsiu. Prieš kurį laiką Spotify , įvedusi knygos pavadinimą, suradau keletą grojaraščių, kuriuose – knygose (tiek šioje, tiek kitose dalyse) skambėjusi muzika. Tokiu būdu netikėtai atradau, kad Prancūzijoje buvo kuriamas serialas, tiesa, jo vertinimai – ne per geriausi, o pati net ir suabejočiau, kad šią knygą galima būtų paversti įtraukiančiu serialu.

Čia nėra vientiso, kažkur vedančio siužeto. Net ir toji intriga su kasetėmis bent jau šioje dalyje – visiškai dirbtinė, netgi neegzistuojanti. Išbraukus kasečių dalį liktų tokia pat istorija, kokia ir dabar. Daug veikėjų, vardų, kurie ilgainiui maišosi. Aišku, nebūtina jų visų įsiminti, užtenka tiesiog ramiai sekti kiekvieno pasirodančio personažo istoriją. Pradžioje buvo įdomu, kur viskas nuves, bet galop pamačiusi, kad čia ne tas variantas, kai gali atsirasti ryški kulminacija (kitose dalyse gal bus?), nurimau. Ilgainiui atsirado monotonijos, galbūt ir mano pačios nuovargio, kuris vos po kelių perskaitytų puslapių pasijausdavo akių užmerkimu ir užsnūdimu ar tiesiog knygos dėjimu į šoną. Taip ilgai skaityti knygų nemėgstu, pernelyg nutolstu nuo turinio, o buvo savaitgalių, kai vos 50 puslapių sugebėdavau teperskaityti, nors atrodė, kad knyga įdomi. Arba aš per daug norėjau, kad ji man labai patiktų, bet taip nenutiko, ir todėl ieškau milijono priežasčių, kas čia iš aplinkybių, nesusijusių su siužetu, galėjo tam įspūdžiui pakenkti. Jau nebežinau. Bet ką tikrai žinau – romano pabaiga parašyta puikiai.

Jei tik išvers, antrąją dalį irgi skaitysiu. Tik jau greičiausiai bibliotekoje ieškosiu, o nebe nuosavą egzempliorių įsigysiu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.