11.43. J. M. Coetzee „Nešlovė“


Trečioji skaityta J. M. Coetzee knyga gali pasigirti ir Booker premija (rašytojui tai buvo antroji premija), bet tą sužinojau jau paėmusi romaną į rankas ir permetusi akimis nugarėlę. Kadangi šį mėnesį man labai sunku su skaitymais, net pati nustebau, kad „Nešlovė“ taip lengvai ėjosi, po nemažą gabalą knygos perskaitydavau grįžusi po darbo.

Pirmą kartą pajunta, ką reiškia būti senu žmogumi, pavargusiu iki kaulų smegenų, be vilčių, be troškimų, abejingu ateičiai. Susmukęs į plastiko kėdę jis sėdi tarp dvokiančių vištų plunksnų ir pūvančių obuolių ir jaučia, kaip iš jo lašas po lašo sunkiasi bet koks domėjimasis pasauliu. Praeis kelios savaitės, gal net mėnesiai, kol ištekės paskutinis lašas, bet kraujavimas jau prasidėjo. Jam pasibaigus, jis atrodys nelyginant musės išnara voratinklyje: trapus, lengvutis tarsi ryžio lukštas, pasirengęs skristi.

Iš pirmo žvilgsnio siužetas yra paprastas. 52-ejų Keptauno universiteto profesorius Deividas Luris įsižiūri jauną studentę, o viskas baigiasi tuo, kad jis apkaltinamas seksualiniu priekabiavimu. Pagrindinio veikėjo bejausmis, patogus ir jį tenkinantis gyvenimas ima keistis. Personažas nesimpatiškas, jo poelgiai toli gražu ne visada suvokiami, bet skaitant negalėjau atsitraukti, buvo įdomu, apie ką bus kalbama kituose skyriuose. O toliau – visa galybė įvairiausių temų: apie tėvystę, kai vaikas jau suaugęs, žmogaus teises, diskriminaciją, kultūrą, nebereikalingų naminių gyvūnų bei gyvulių likimus, smurtą, gyvenimą PAR esančiame kaime, kur galioja prievarta, abejingumu, žiaurumu grįstos vietinių taisyklės. Atrodo, kad visko daug, bet rašytojui puikiai pavyko viską sudėti į šią nešlovės, palietusios tiek tėvą, tiek dukrą, pripildytą knygą.

Keistas pasakojimas. Tas keistumas pasireiškė pojūčiais, emocijomis, kurias kėlė tekstas, siužetiniai vingiai. Kūrinyje daug beprasmiškumo ir bejėgiškumo, kurį stebint darėsi net sunku. Sunku būti su veikėjais, su pateiktu gyvenimu, nesunku perimti ankstesniame sakinyje minimus jausmus, gal net pykčio užuomazgų pasitaikė. Aukščiau vardintos temos – tarsi priemonės, kurios padeda abiems veikėjams keistis, suvokti save, norus, kurie toli gražu ne visada suprantami tiek veikėjams, tiek man, skaitytojai. Bet vis dėlto J. M. Coetzee sukurti personažai – įdomūs savo tikrumu. Labiausiai įsiminė veikėjų noras gyventi ramiai, ramybės troškimu pagrindžiami ir kai kurie pasirinkimai, nusileidžiant kitų taisyklėms, kurios daug kam atrodytų absurdiškos ir skatinančios kuo toliau trauktis nuo tos vietos.

Tamsi, niūri, opias temas paliečianti, daug savyje to, ką mėgstu literatūroje, talpinanti knyga. Aišku, reikėtų palaukti, kol viskas susigulės, bet kol kas atrodo kaip ilgiausiai įsiminsianti iš visų trijų skaitytų J. M. Coetzee knygų.

Pagal romaną 2008-aisiais buvo pastatytas filmas Disgrace, kurį režisavo Steve Jacobs, o pagrindinį vaidmenį atliko John Malkovich.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.