11.36. Chris Carter „Krucifiksas“


Pirmąsyk mano dėmesį „Krucifiksas“ patraukė tuomet, kai Instagram’e viena skaitytoja atkreipė visų dėmesį į prastą vertimą bei teksto redagavimą (o gal tiksliau – jo nebuvimą). Skaityti pateiktas ištraukas buvo įdomu, juolab, kad vertimo klaidų dažnai nepastebiu, kitaip nei, pavyzdžiui, korektūros ypatumus. Na, ir sakiau, kad knygos neskaitysiu, bet po to pasipylė krūva geriausių atsiliepimų apie turinį, o aš karts nuo karto noriu paskaityti kokį detektyvą ar trilerį, tai ir pamėginau.

„Krucifiksas“ – pirmoji Roberto Hanterio byla (lietuviškai jau yra berods trys pasirodžiusios). Ant nužudytos moters sprando randamas dvigubas kryžius, kuris siejamas su psichopato, žinomo Krucifikso vardu, nusikaltimais. Tai sutrikdo tyrėjus, nes žudikas buvo nuteistas mirties bausme prieš dvejus metus. Aukų daugėja, tad Robertui ir jo naujajam partneriui reikia paskubėti surasti nusikaltėlį.

Detektyvas Hanteris vietomis priminė mano mėgstamą Patriką iš serialo „Mentalistas“ – atidumas detalėms, psichologijos ir kūno kalbos išmanymas, aukštas pasitikėjimas savimi, o nusileidus uždangai – slogios mintys ir košmarai. Tiesa, kai kada pasipūtėliškas įvaizdis erzino (nemėgstu tokių žmonių). Visgi jei ir skaityčiau kitas dalis, tai nebent dėl galimybės dar kartą sutikti jį bei jo naująjį kolegą.

Nusikaltimų schema – itin gerai apgalvota, todėl kai išaiškėjo priežastis, nulėmusi, kokie žmonės bus nužudyti, likau patenkinta. Daugelis perskaičiusiųjų mini žiaurius nužudymus, teigdami, kad retai kur kažką panašaus sutinka. Nors nusikaltimai tikrai įspūdingi savo išradingumu, skaitydama nejaučiau didelio susidomėjimo, jau nekalbant apie baisėjimąsi ar šleikštulį. Viską skaičiau ramiu veidu, gal per daug viso to esu mačiusi įvairiuose siaubo filmuose, kadangi buvo etapas, kai visokių šlykštukų nemažai žiūrėjau.

Būsiu nepopuliari, bet knyga atrodė nuobodi ir neįtraukė tiek, kiek tikėjausi pagal kitų atsiliepimus. Kur slypi to priežastys, negaliu tiksliai įvardinti: gal nelabai tvarkingas tekstas kišo koją, galbūt lūkesčiai per dideli, netinkamai pasirinktas skaitymas vakarais, kai galva vis dar ūždavo nuo darbo, ir todėl galbūt nebesugebėdavau įsijausti į tekstą, o jau po kelių perskaitytų lapų apimdavo snaudulys. Žudiką atspėjau greitai, bet nemanau, kad tai darė įtaką susidomėjimo trūkumui, nes man visada būna įdomiausia skaityti apie procesą, išsiaiškinti priežastis, o ne sukti galvą, kas yra žudikas.

Kol parašiau šį tekstą, praėjo beveik savaitė nuo tada, kai baigiau skaityti „Krucifiksą“. Tai kažkiek ir gaila, nes užvertusi ją galvojau, kaip sėsiu ir rašysiu savo įspūdžius (juk apie nelabai patikusias lengviausiai rašyti sekasi), bet gyvenimas truputį nuvargino, tad jėgos minėto noro įgyvendinimui gan greitai išgaravo. Bet atrodo, kad svarbiausius punktus išvardijau.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.