11.31. Jane Gardam „Meilužis“


Perskaičiusi „Žmona su paslaptimi“, iš karto čiupau ir paskutinę trilogijos dalį. „Meilužis“ skirtą išsamiau atskleisti trečiąjį veikėją – pikčiausią Edvardo Federso priešą ir varžovą, jo žmonos slaptą gyvenimo meilę, advokatą Terensą Veniringą.

Skaitydama Veniringo gyvenimo istoriją negalėjau atsitraukti. Labai ryškūs jo tėvų charakteriai, ypač mamos gyvenimas ir jos pasirinkimai. Terenso, kuris tuomet buvo dar vaikas ar jau paauglys, santykiai su tėvais ir tai, kas likdavo neišsakyta jų tarpusavio pokalbiuose, kur kas labiau palietė nei kai kurios knygos, kuriose emocingai reiškiami jausmai. Na, bet greičiausiai man lengviau tokį bendravimą suprasti todėl, kad ir pati esu iš tų šaltesnių žmonių, dažnai nesugebančių ar nedrįstančių aiškiai parodyti to, kas viduje vyksta. Veniringo kova už išlikimą, kitų pripažinimą buvo ne ką lengvesnė nei jo varžovo Federso. Todėl jau pirmojoje knygoje atskleista jų tyli draugystė senatvėje tampa simbolinė – du žmonės, visą gyvenimą galvoję, kad yra itin skirtingi, iš tiesų turi daug bendro.

Tiesa, visgi teigti, kad knyga – vien tik apie Terensą, būtų klaidinga. Nemažai rašoma apie personažus, kurie atrodė beveik (ar visai) nepastebimi ankstesnėse dalyse, bet daugiau ar mažiau pažinojo Federsus ir Veniringą bei jo šeimą. Pradžioje net ir sutrikusi buvau, nes tikėjausi vieno, o gavau visai ką kitą. Todėl kurį laiką painiojausi ir mažiau gilinausi į tai, kas vyksta, nes bandžiau išsiaiškinti ir įsiminti, kas yra tie veikėjai ir kodėl apie juos kalbama. Nors verčiant puslapius po truputį vaizdas dėliojosi, susitelkti į kūrinį, ypač kai būdavo grįžtama prie dabarties siužeto, buvo sunkiau. Tai tikriausiai ir pakišo koją, nes įspūdis apie trečiąją dalį išliko ne toks ryškus kaip apie pirmąsias dvi. Užsiminiau apie dabarties siužetinę liniją, tad norisi paminėti, kad daug dėmesio skiriama senatvės etapui – tiek Terenso ir Edvardo, tiek kitų veikėjų, kurie pirmame plane atsiranda tik „Meilužio“ dalyje. Rašoma apie kartų skirtumus, senėjimo pojūtį, suvokimą, kad karjera – jau praeityje ir reikia susirasti kitų veiklų, kad apsilankymai laidotuvėse vis dažnėja, o pažįstamų panašaus amžiaus žmonių aplinkui mažėja. Realistiškai, subtiliai, su humoru  ne tik nagrinėjama senatvės tema, bet ir plėtojami visų trijų knygų pasakojimai.

Jau antrąją dalį skaitydama džiaugiausi, kaip naujai atsiskleidė visa istorija, tad galiu drąsiai teigti, kad trečioji dar labiau papildė bendrą vaizdą ir suteikė naujų spalvų veikėjams bei istoriniam kontekstui. Pabaigoje pateikiamas Edvardo ir Veniringo pokalbis apie Betę buvo puikus būdas užbaigti šią trilogiją, tą vietą perskaičiusi negalėjau sutramdyti šypsenos, kaip gražiai viskas susukta. Jei reiktų rinktis įdomiausią dalį, tai neabejotinai būtų antroji – „Žmona su paslaptimi“. Bet, mano nuomone, geriausia skaityti arba visas tris dalis, arba nė vienos, nes tik perskaičius trilogiją geriausiai atsiskleidžia visa istorija.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.