11.12. Richard Roper „Dėl to verta gyventi“


Viršelyje puikuojasi užrašas: „Visiems Eleonoros Olifant gerbėjams“. Nors įtariai žiūriu į tokias frazes, bet šįsyk pasidaviau reklamos įtakai, nes Eleonoros Olifant istorija – viena tų, apie kurias iki šiol kalbu, nors skaičiau prieš metus. Atsivertusi R. Roper knygos anotaciją supratau, kad privalėsiu perskaityti ir patį romaną, nes pagrindinis veikėjas Endrius dirba municipalinėje tarnyboje, svarbiausios pareigos – apžiūrėti butus žmonių, kurie mirė vieniši, ir ieškoti kokios nors informacijos apie mirusiojo artimuosius, kad galėtų jiems pranešti apie netektį. Argi galėčiau atsispirti pagundai sužinoti daugiau apie tokio neįprasto darbo ypatumus?

Toks darbas (susidūrimas su vienišų žmonių mirtimi) siejasi ir su pagrindinio veikėjo gyvenimu, kadangi Endrius – vienišas, keturias dešimtis perkopęs vyriškis, kuris laisvalaikiu klausosi Elos Ficdžerald, domisi traukinių modeliais bei diskutuoja apie juos su bendraminčiais internetu. Tuo tarpu bendradarbiai Endrių žino kaip sėkmingai vedusį, gražiame name du vaikus auginantį kolegą. Kadaise pamelavęs viršininkui apie savo šeimyninę padėtį, bėgant laikui, Endrius vis lengviau fantazuoja apie savo šeimą. Tik tuomet, kai darbe pasirodo naujoji kolegė Pegė, jis suvokia, kaip giliai yra įklimpęs į savo melą.

Kad jau pradžioje užsiminiau apie Eleonorą, tai ir pradėsiu nuo palyginimo. Abi knygas sieja vieniši pagrindiniai veikėjai, kuriama liūdnai šviesi atmosfera bei neįkyriai pateikiama draugystės, atsivėrimo svarba. Dar ir pabaigos abiejų tokios, kad kitokių ir nesinorėjo. Ir tai – daugmaž viskas. Eleonoros istorija – kur kas labiau komplikuota – na, kas skaitėte, suprantate, apie ką aš. „Dėl to gyventi verta“, sakyčiau, lengvesnis ir paprastesnis pasakojimas, bet ar dėl to buvo mažiau įdomu? Tikrai ne.  Tiesa, asmeniškai ne tiek palietė, tačiau tai natūralu, atsižvelgiant į veikėjo situaciją, kuri man svetima. Bet vis vien negalėjau atsitraukti. Užvertusi paskutinį puslapį stebėjausi, kad po ilgo laiko sugebėjau du šimtus puslapių perskaityti vienu prisėdimu net ne savaitgalį, o grįžusi po darbo vakare. Man nelengva įtikti, kai kalba pasisuka apie gražias, šviesias istorijas, bet, lygiai kaip ir skaitydama apie Eleonorą, taip ir šioje knygoje aprašomą žmonių gerumą priėmiau nevartydama akių. Nežinau, kur slypi to paslaptis, bet džiaugiuosi, kad į rankas pakliūva knygos, kurias gera skaityti.

Rašiau, kad mane intrigavo Endriaus darbas. Jam romane skiriama nemažai dėmesio, tad patenkinau savo smalsumą. Iš tiesų pati nesyk esu svarsčiusi, kaip būna, kai miršta vieniši žmonės: po kiek laiko kas nors jų pasigenda, kas vyksta tuomet, kai kaimynai praneša apie nemalonų kvapą ir t. t. Knygoje apie tai pasakojama nedramatizuojant, su lengvu humoru, tačiau visa tai netrukdo įsijausti, jautriai sekti pagrindinio veikėjo išgyvenimus. Prie vienišumo temos plėtojimo prisideda ir Endriaus melas. Ypač skaudžios tos scenos, kur jis grįždamas namo svajoja, pravėręs duris rasti žmoną ir du vaikus, apie kuriuos pasakoja darbe. Taip pat, romane kalbama apie pasitikėjimo žmonėmis, atvirumo ir nuoširdaus bendravimo galią, kuri gali palengvinti vienišumo ar nelengvų išgyvenimų naštą. Atskleidžiamas visas kelias, kurį veikėjas bando eiti kitų padedamas, bet tam tikri sprendimai paliekami ir jam pačiam, nes tik jis atsakingas už savo gyvenimą. Tokie autoriaus sprendimai siužete man paliko gerą įspūdį. Tiesa, minėtą kelią eina ne tik Endrius, bet ir kiti personažai.

Atrodo, prirašiau daug, bet vis tiek jaučiuosi neįrodžiusi, kaip man šis romanas patiko… Bet taip jaučiuosi kiekvienąsyk, kai apžvelgiu giliau įstrigusią knygą. Tai nėra sudėtingas, emociškai sunkus pasakojimas. Čia pasakojama vienišo, savyje praeities skausmą nešiojančio žmogaus istorija, bet ji pateikiama lengvai, šviesiai, neerzinančiai, o darbo ypatumai bei Endriaus internetiniai draugai tik pagyvina siužetą. Kartais ir reikia tokios jaukios, vilties teikiančios, o ne slegiančios istorijos.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.