11.11. Vaiva Rykštaitė „Lizos butas“


Perskaičiusi naujausią žinomos rašytojos romaną pagalvojau, kad kaip Šiauliai turi R. Kmitos „Pietinia kronikas“, Vilnius – V. Kulvinskaitės „Kai aš buvau malalietka“, taip Kaunas turės V. Rykštaitės istoriją apie Gintarę, augančią Lizos bute, Kauno senamiestyje (gal ir Panevėžys kada nors sulauks kažko panašaus?). O man pačiai tai buvo proga pratęsti pažintį su V. Rykštaitės kūryba. Pernai vasarį skaičiau jos „Trisdešimt“, smalsavau pamėginti dar ką nors, tad neseniai pasirodęs „Lizos butas“ ilgai neužsibuvo mano neskaitytų knygų krūvoje.

Kaip jau užsiminiau, kūrinio centre – Gintarė, kuri dar visai mažytė su mama ir tėčiu Gunia įsikelia į moteriškei, vardu Liza, priklausantį butą. Bėgant metams daug kas keičiasi: atsiranda nauji tėčiai, Baltijos kelią keičia Sausio tryliktoji, įsivyrauja ir galop nuslopsta laukinis kapitalizmas, auga ir pati Gintarė. Rodos, tik nesibaigianti mamos meilė dukrai bei šis butas išlieka vieninteliais pastoviais dalykais (neskaitant vykusių remontų).

Bėgau puslapiais ir sekiau Gintarės gyvenimą susidomėjusi. Neįmantriai, bet jaukiai parašyta istorija įtraukia tiek, kad net ir nesinori jos padėti į šalį, o užvertus paskutinį puslapį atsirado keistas ilgesys, kadangi apie šiuos veikėjus greičiausiai jau ir nebeteks skaityti ateityje. Užteko vieno savaitgalio, kad susigyvenčiau su visais, net ir antraeilius vaidmenis atliekančiais veikėjais. Atidžiai nesekiau užuominų dėl amžiaus, bet atrodo, kad Gintarė vyresnė už mane galbūt 7-8 metais, tad kai kurie aprašomi įvykiai nutiko dar prieš man gimstant (pavyzdžiui, Baltijos kelias), o kai kas buvo ne itin pažįstama vien todėl, kad per maža buvau ar tiesiog kiek kitokioje aplinkoje augau. Tačiau vis vien prisiminimams vietos buvo užtektinai, kai kada net nustebdavau, kiek skaitant knygą iš atminties išniro pamirštų detalių. Gintarės mama tam tikrais atžvilgiais netgi priminė vieną pažįstamą žmogų. Gal kiek ne į temą, bet įdomus potyris buvo rasti savo vardu pavadintą, tegul ir epizodiškai pasirodančią, veikėją knygoje. Nesu tikra, ar apskritai buvau kokioje nors knygoje savo vardą jau radusi.

Lengvumo pojūtis skaitant romaną – tik pirmasis įspūdis. Tiesa, knygos autorė nesikapsto pernelyg giliai, neanalizuoja ir psichologizmais neužsiima, bet ironija, humoru persmelktos situacijos priverčia sustoti ir pasvarstyti, kiek čia yra ir liūdesio ir skaudulių. Netgi kyla mintis, kad Gintarės pasakojimas atskleidžia gyvenimo tragikomiškumą. Bet šviesos jaučiasi labai daug, nepaisant to, kiek praeity nemalonių įvykių nutikę, kad ir pačios veikėjos – toli gražu ne tobulos, ne viską sugebančios, tie jų bandymai surasti ir patirti laimę, tikrąją meilę, pripažinimą, laisvę labai suprantami. Pabaiga pasirodė miela ir tinkama šiai istorijai, taip ir norėjosi šypsotis užbaigus skaityti.

Jei po „Trisdešimt“ turėjau abejonių, dabar jau esu tikra, kad su Vaivos Rykštaitės kūryba ateityje dar tikrai susidursiu. Beje, retai vertinu viršelius, bet šįsyk norisi paminėti, kad man labai patinka viršelio idėja (tęsinys – vidinėje viršelio pusėje), nors oranžinės spalvos ir nemėgstu.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.