11.6. J. M. Coetzee „Elizabeta Kostelo“


Prieš keletą metų skaityta kita žinomo rašytojo knyga „Maiklo K gyvenimas ir laikai“ buvo gera įžanga pažinčiai su J. M. Coetzee kūryba. Namuose dar laukia „Nešlovė“, o kol kas aptariu prieš keletą dienų užbaigtą „Elizabeta Kostelo“.

Pasakojimo centre – senyvo amžiaus visų gerbiama ir pripažinta rašytoja Elizabeta Kostelo, kuri važinėja po pasaulį ir skaito pranešimus įvairiomis temomis. Dar nebaigusi skaityti kūrinio pagalvojau, kad ši knyga puikiai tiktų knygų klubo diskusijoms (žinoma, jei tik yra skaitytojų poreikis tokiai literatūrai), kadangi maždaug 200 puslapių teturintis romanas talpina labai daug temų, kuriomis galima diskutuoti ganėtinai ilgai. Kalbama apie realizmą ir humanizmą, dėmesio skiriama moterų ir vyrų santykiams, senėjimui, kultūroms, literatūrai, savęs pažinimui, gyvūnų teisėms, jau suaugusiojo vyro santykiui su mama, kuri praeityje dėl savo rašytojos karjeros buvo jį apleidusi.

Tai knyga, kuriai reikia susikaupimo. Jei yra daugybė grožinės literatūros knygų, kurias skaitant praleisti keletą sakinių ar net ištisą puslapį perskaityti prabėgomis, nesigilinant galima ir kažkokio praradimo nepasijaus, „Elizabeta Kostelo“ reikalauja atidumo kiekvienam sakiniui, tad džiaugiausi praeitą sekmadienį galėdama skirti jai visą dieną. Vos tik skaitydama pajusdavau, kad dėmesys nukrypsta į šalį, dėdavau knygą ant stalo ir eidavau atlikti buities darbų, o tuomet ir vėl grįždavau prie knygos. Žinoma, tokia yra mano patirtis, nes galbūt kiti turi išlaikę stiprią koncentraciją ir jiems pakaks dviejų trijų valandų šiai plonai knygai perskaityti bei į ją įsigilinti. O skaityti įdomu, ypač kai tokioje mažoje apimtyje rašytojas sugeba paliesti šitiek įvairiausių temų bei jas pateikti tikrai ne atmestinai. Nagrinėti kiekvieną skyrių būtų galima ilgai, paliksiu tą kitiems skaitytojams, o pati pakalbėsiu tik apie labiausiai įstrigusius momentus.

Štai kad ir pati Elizabeta – nors per savo gyvenimą parašė daug knygų, bet visur pristatoma tik kaip vieno, jau itin seniai išleisto romano, dėl kurio ir gavo pripažinimo, autorė. O kiek tokių pavyzdžių viešojoje erdvėje galime pastebėti: dainininkai, daug metų atliekantys tas pačias dainas, nes visiems įdomu tos senosios, o ne visai neseniai išleistas naujas albumas; aktoriai, kurie vis šlovinami dėl jau seniai pasibaigusio serialo ar kadaise rodyto filmo, nors po to dar buvo nemažai bandymų įrodyti savo talentą. Skaudu? Skaudu. Taip ir pagrindinė knygos veikėja keliauja iš vienos konferencijos į kitą ir kiekvienąsyk su skausmu priima tai, kaip pristatoma ar apie ką yra klausiama žurnalistų. Įdomiai buvo prisiliesta prie bėgančių metų įtakos ne tik kūrybai, bet ir savasčiai: suvokimas, kad įsitikinimai, buvę praeityje, dabar jau prarado prasmę, sukelia sumaištį galvoje, kyla daug abejonių, klausiama, kur tarp visų tų turėtų ir jau nebesamų įtikėtų tiesų, yra tikroji ji – Elizabeta, iškeliama mintis, kad vargiai tas tikrasis „aš“ apskritai egzistuoja, kai vyksta nesibaigiantis keitimasis. Skaitant norėjosi ir savirefleksija užsiimti, nes kai kurie knygoje keliami klausimai aktualūs ir būnant kur kas jaunesnio nei pagrindinė veikėja amžiaus.

Galvoju, kad labiausiai patikęs skyrius yra „Blogio problema“. Jame Elizabeta išvyksta į Amsterdamą, kur planuoja skaityti pranešimą apie kito rašytojo Polo Vesto romaną bei jį supeikti. Savo kalboje E. Kostelo kalba apie tai, kokį įspūdį jai paliko minėtame romane pateikti koncentracijos stovyklų aprašymai, klausia, kokia nauda literatūroje pateikti tokias žiaurias scenas. Ne paslaptis, kad pati nevengiu literatūros (ar kino), kur yra žiauresnių scenų, o veikėjai elgiasi nebūtinai pagal visuomenės nustatytas moralės normas, tad kalboje keliama problematika (apie ką galima rašyti ir apie ką ne) man pasirodė itin įdomi ir verta diskusijos, sukėlė nemažai emocijų, minčių galvoje, noro ginčytis su kalbančiąja.

Paskutinis skyrius paliko mažiausią įspūdį, gal kad ir skaičiau aš jį kitą dieną, kai jau galva buvo pripildyta visai kitų reikalų ir Elizabetos pasaulis buvo pastumtas į šalį, bet bendrai kūrinys paliko išties gerą įspūdį. Šią knygą galima versti daug sykių, gilintis į kiekvieną skyrių vis iš naujo, netgi įvairiais gyvenimo tarpsniais greičiausiai parūps visai kitos temos nei pirmąkart skaitant. Vis dar neatsidžiaugiu rašytojais, gebančiais į tokius lakoniškus, trumpus tekstus sudėti viską taip, kad atrodo, jog daugiau ir nereikia, nes sudaromas įspūdis, kad viskas, ką buvo norima pasakyti, sutalpinta.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.