10.84. Caroline Kepnes „Tu“


Viršelis su aktoriais – ne veltui, kadangi pagal šią knygą pastatytas to paties pavadinimo serialas, kurio antrąjį sezoną bus galima išvysti šį mėnesį. Jau senokai man jį rekomendavo, bet taip ir neįsijungiau. Pamačiusi anonsuojamą knygą nustebau, o kartu ir nudžiugau, kad aplinkoje liaupsių sulaukusį siužetą galėsiu išvysti šiemet man kur kas priimtinesnėje formoje – tekste.

Bekė – rašytoja svajojanti tapti studentė, kuri vieną dieną užsuka į knygyną. Ją aptarnauja mielas Džo prisistatęs darbuotojas. Kol jie apsimaino maloniu pokalbiu apie merginos išsirinktas knygas, vaikinas įsimena jos vardą bei pavardę, o vos tik jai išėjus – susiranda visą įmanomą informaciją apie nepažįstamąją internete bei pradeda kurti planus, kurių tikslas – būti su ja kartu.

Nuo pat pradžių į akis krinta kiek neįprastas rašymo stilius. Man labai patiko, kad viskas pasakojama iš Džo – persekiotojo – pusės. Įlįsti į blogiukų galvas – įdomi patirtis. Šiuo atveju vietomis buvo net ir nejauku, kaip mainėsi pagrindinio veikėjo mintys: vieną minutę jis galvodavo vienaip, o kitą jau apversdavo savo nuomonę ir požiūrį keisdavo radikaliai. Iš jo dvelkianti ramybė bei šaltakraujiškumas, gebėjimas viską pateisinti darė įspūdį. Norisi paminėti ir tai, kaip jis kalbėdavo apie Bekę: pasakodamas apie ją kreipdavosi antruoju asmeniu (pavyzdžiui: tu vartaisi lovoje, rašai žinutes draugėms ir kt.), o ne trečiuoju, kaip būna įprastai. Tad ir pavadinimas prasmę įgauna.

Jau perskaičius supratau, kad taip ir neradau nė vieno simpatiško veikėjo. Nors blogiukus knygose pamėgti nebūna sunku (pavyzdžiui, Patriką iš „Amerikos psichopato“ ar Hanibalą Lekterį), bet šįsyk net jo apsiskaitymas nebuvo priežastis jam simpatizuoti. Galbūt todėl, kad man jis taip ir liko iki galo neatsiskleistas, gal pritrūko to, kas vadinama charizma, nes kad ir koks jo elgesys bebuvo, jis kiek nuobodokas personažas. Bekė pristatoma kaip nuo dėmesio priklausanti, prie turtingųjų norinti, bet finansiškai sunkiai pajėgianti, prisišlieti mergina, kuri dar be viso to turi ir praeities žaizdų. Tiesa, kaip paaiškės, ji yra ir gan gudri bei taip pat sugebanti manipuliuoti kaip ir Džo, tad jų pora pasirodė lygiavertė.

O siužetas įtraukia. Smalsu stebėti, kaip pagrindinis veikėjas daro prielaidas, kokių imasi veiksmų, kaip jam sekasi prisitaikyti prie besikeičiančių aplinkybių, ieškoti personažo silpnybių bei spėlioti, kiek jį gali paveikti tam tikri siužetiniai vingiai. Kad ir pabaigą nuspėjau, bet artėjant prie kulminacijos įdomumas pasiekė aukščiausią tašką, kad ir kaip keistai skambės, bet buvo smagu skaityti, lyg kokį gerą trilerį žiūrėčiau. Kaip supratau, seriale panaudota nemažai knygos turinio, tad tikėtina, kad kada nors iš tikrųjų žiūrėsiu šį trilerį ne tik savo vaizduotėje.

Kas dar? Galima prisirankioti muzikos ar literatūros ateičiai, nes yra nemažai knygų pavadinimų (Džo – šiek tiek snobas, nes kritikuoja ir S. King’ą, ir D. Brown’ą), įvardintų dainų. Tiesą sakant, net „Da Vinčio kodą“ užsinorėjau perskaityti.

Patiko. Gal ir ne baisiai, bet galimybė pasiknaisioti psichopato galvoje (kad ir išgalvoto) mane iš karto paperka.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.