10.80. Karen White „Naktis, kai užgeso šviesos“


Šių metų pradžioje skaityta kita rašytojos knyga „Pakrantės medžiai“ patiko dėl savo jaukios istorijos, tad sužinojusi apie dar vieną lietuviškai pasirodžiusį jos romaną, nė neabejojau, kad skaitysiu. Tiesa, kai pirmąsyk pasiėmiau „Naktis, kai užgeso šviesos“, gana greitai atidėjau į šalį ir grįžau prie jo tik perskaičiusi keletą kitų knygų. Tuomet ir supratau: dar sykį pasitvirtino taisyklė, kad kiekvienam kūriniui ateina savas laikas, nes vėl grįžusi prie šio romano, jau sunkiai begalėjau atsitraukti.

Knygoje pasakojama apie neseniai išsiskyrusią Merilę, kuri su dviem vaikais atsikrausto į nedidelį miestelį. Daug dirbanti moteris stengiasi įsilieti į bendruomenę, kiek įmanoma prisidėti prie įvairių iniciatyvų, kurių autorė – vietos turtuolė ir, rodos, tobulai visus savo vaidmenis atliekanti Hetera. Pamažu Merilė įsitraukia ir į pokalbius su savo naujųjų namų nuomotoja, kaimynystėje gyvenančia senyvo amžiaus Meilute. O kur dar prasidedančios intrigos, paslaptys, anonimo rašomas tinklaraštis apie miestelio gyventojus bei trilerį primenanti siužetinė linija…

Lygindama romaną su serialais nebūsiu originali, nes tai minima ne viename atsiliepime apie šią knygą, bet iš tiesų siužetas primena „Nusivylusių namų šeimininkių“ ir „Liežuvautojos“ mišinį. Tik tiek, kad abu serialus mečiau vos po poros sezonų, o knygą su malonumu perskaičiau iki pat paskutinio puslapio. Tai lengvai skaitomas romanas, be to, paprasta pamėgti pagrindinę veikėją Merilę, o Meilutės gyvenimo istorija gal net įdomesnė ir emociškai stipresnė už dabarties siužetinę liniją. Kad ir pagrindines paslaptis nuspėdavau kur kas anksčiau nei šios išaiškėdavo tekste, vis tiek nesinorėjo atidėti knygos į šalį – dėl pačių veikėjų, jų tarpusavio santykių. Ir dėl jaukumo, kuris, beje, būdingas ir  „Pakrantės medžiams“; abiejų moterų draugystė kėlė būtent jaukumo pojūtį. Vos pradėjus skaityti mane nustebino vienas bendrumas su senąja Meilute – ji, nenorėdama skaudžių išgyvenimų, vis stabdydavo save ir sakydavo, kad nenori susibendrauti su naująja nuomininke. Tad taip nepastebimai ir „susidraugavau“ su personažais, intrigomis, paskalomis. Prisipažinsiu, antroji romano dalis pasirodė kiek netikėta savo siužetiniais vingiais, nes ramus pasakojimas ėmė ir kone kardinaliai pasikeitė. Pačiai kulminacijai turiu priekaištų ne dėl nuspėjamumo, bet dėl to, kad mano skoniui motyvai kvailoki ir neįtikinami.

Grįžus po darbo norisi knygų, kurios iškart įtrauktų (nes dažnai vos keliasdešimt puslapių tesugebu per vakarą perskaityti), lengvai skaitytųsi ir leistų nors trumpam pabėgti iš kasdienybės, per daug neapsunkindamos minčių, o „Naktis, kai užgeso šviesos“ neabejotinai šiuos kriterijus atitiko.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.