10.79. Fiona Davis „Centrinė stotis“


„Centrinė stotis“  – tai į du skirtingus laikmečius, kuriuos jungia Niujorko Centrinė stotis, nukeliantis romanas. 1928-aisiais jauna menininkė Klara dėsto iliustraciją Centrinės stoties meno mokykloje. Mergina trokšta išgarsėti savo darbais, tačiau tai sudėtinga aplinkoje, kur visi įtikėję, kad moterys negali būti tokios talentingos kaip vyrai, o iliustracija – mažiau vertinga meno rūšis už kitas. Kol Klara stengiasi kilti karjeros laiptais, 1974-aisiais Virginija pradeda dirbti Centrinėje stotyje norėdama išgyventi po skyrybų. Darbas stoties informacijos kioske moteriai reikalingas tam, kad turėtų už ką išlaikyti save ir paauglę dukrą. Klaidžiodama po apleistos stoties patalpas, ji randa akvarelę, kuri sukelia daug klausimų apie jos autorių ir tikrąją darbo vertę. Negana to, vis nerimsta kalbos apie Centrinės stoties niūrią ateitį.

1928-ųjų istorija sudomino nuo pat pradžių – bohema, menininkų gyvenimas, bandymas prasimušti pasaulyje, kurį vis dar valdo vyrai ir kur moterys atlieka tik mūzos ar namų šeimininkės vaidmenį, įtraukia. Įdomu buvo skaityti apie tų laikų meno užkulisius, taip pat ir vieno personažo pavydas ir jo spontaniški sprendimai neretai kėlė šypsnį. Pati Klara – gan mielas personažas, žavėjo jos užsidegimas, troškimas ir stengimasis daryti viską, kad darbai būtų matomi, bandymas kovoti vos pajutus kokią nors neteisybę, susidomėjusi sekiau merginos santykius su kitais jai įtaką darančiais aplinkiniais. Ir labai gaila, kad negaliu to pasakyti apie 1974-ųjų siužetą. Vis laukiau, kol Virginijos istorija mane palies, kol nebesistebėsiu skaitydama apie jos elgesį vienoje ar kitoje situacijoje. Bet nesulaukiau. Taip, praeityje ji patyrė nemažai sunkumų, bet aprašoma dabartis visiškai nejaudino, jau nekalbant apie beprotiškus sutapimus, kurių galėjo būti ir mažiau. Tad su nekantrumu vis laukdavau, kada vėl bus grįžtama prie Klaros.

Apskritai, „Centrinė stotis“ įtraukė gan greitai, stebėjausi, kaip greitai tirpo puslapiai, o neskaitant mintys vis sukosi apie tai, kaip norisi grįžti prie knygos ir aiškintis, kaip ten viskas užsibaigs. Skaitant šį romaną galvoje vis iškildavo „Meilės neįmanomybė“ – intrigos meno pasaulyje nesvetimos abiems romanams, yra panašių siužetinių vingių. Tiesa, „Meilės neįmanomybė“ patiko kur kas labiau.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.