10.75. Julian Barnes „Vienintelė istorija“


Prieš keletą metų skaičiau porą J. Barnes romanų, tačiau daugiau ir nebesinorėjo. Bet šį rudenį panorau suteikti dar vieną šansą rašytojui (tiksliau – du, nes parsinešiau namo dvi knygas: „Vienintelė istorija“ bei „Kalbant atvirai“). Šį savaitgalį perskaičiau naujausią lietuviškai išleistą rašytojo knygą „Vienintelė istorija“, kuri padalinta į tris dalis.

…visi turi savo meilės istoriją. Visi. Tegu ji baigiasi tragedija ar išgaruoja, tegu jos tikrovėje net nebūna, tik vaizduotėje, bet ji tokia pat tikra. O kartais dėl to tik tikresnė. Pasitaiko, kad sutinki porą, kur abu sutuoktiniai atrodo mirtinai įsipykę vienas kitam, ir tu negali įsivaizduoti, kas tarp jų bendro ir kodėl jie vis dar gyvena kartu. Bet, pasirodo, ne todėl, kad jie taip įprato, kad laikosi tradicijų ar jiems taip patogiau. O todėl, kad kadaise išgyveno savo meilės istoriją. Kaip ir visi. Ta istorija vienintelė.

Pirmojoje dalyje susipažįstame su pagrindiniu veikėju Polu, kuris, būdamas devyniolikametis, užmezga romaną su trisdešimčia metų vyresne Siuzana. Aplink šią meilės istoriją ir sukasi visas siužetas. Meilė, kuriai nepritaria aplinkiniai, Polui suteikia nemažai pasitenkinimo, galimybę išsiskirti ar užsimezgusius santykius pažįstamiems pateikti kaip visai kitokius nei tie, kuriuos išgyvena kiti. Pirmąją dalį norėjosi vadinti ilga įžanga. Ilga, bet visai neprailgusia, nes savotiškas autoriaus pasakojimo būdas įtraukia, nors teksto nedaug, bet visai nesinori kažkur skubėti ir todėl skaitymas vyko ganėtinai lėtai. Įdomus pasirinkimas kalbėti trečiuoju asmeniu, nors gan greitai tampa aišku, kas yra pasakotojas. Tad skaičiau ir buvo visai smalsu, kaip viskas pasisuks.

Antroji dalis – stipriausia visame kūrinyje. Gan staigus kritimas žemyn, priklausomybės pateikimas, jos vertinimas, tam tikrų stereotipų visuomenėje pastebėjimas bei pasirinkimas kreipti dėmesį ne į priklausomą, o šalia jo esantį žmogų paliko nemenką įspūdį. Visos Polo galvoje besisukusios mintys, besikeičiančios emocijos puikiai atspindėjo žmogaus, esančio tokioje situacijoje, padėtį, kovą ne tik su kitu žmogumi, bet ir savimi. Norėtųsi ir kiek plačiau parašyti, bet jei užsimanysite perskaityti, tebūnie dar nors kažkas lieka nežinoma (galvojau, ar apskritai verta užsiminti apie antros dalies tematiką, bet anotacijoje ji irgi minima, o kažką gal kaip tik ir paskatins perskaityti žinojimas, kad tai – toli gražu ne romantiška istorija).

Trečiojoje dalyje didžiąją dalį teksto užima apmąstymai, prisiminimai (šie kai kada atrodė kaip nereikalingi pakartojimai, nes akcentavo tai, kas ir be papildomo paminėjimo buvo užsifiksavę beskaitant), o šalia dėliojasi ir tolesni įvykiai. Tekste galima nemažai rasti svarstymų, kaip metams bėgant keičiasi santykis su savimi, kitais, kaip patirtys formuoja žmogų. Polas – labai žmogiškas veikėjas, kai kurios baimės, nuogąstavimai ir pačiai buvo pažįstami, o tai, kaip bebūtų, ir pakelia knygos vertę, nes buvo galima užsiimti savirefleksija, kartu su pasakotoju bandyti narplioti tuos gerai pažįstamus klausimus.

Trečiajai pažinčiai su J. Barnes kūryba tiktų posakis „trečias kartas nemeluoja“, nes knyga patiko kur kas labiau nei anksčiau skaitytos. Dabar smalsu, kokie santykiai klostysis su eilės laukiančia „Kalbant atvirai“.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.