10.71. Sally Thorne „Nekenčiu tavęs“


Pastaruosius keletą metų panašios literatūros vis privengiu, nes labiau esu kitaip pateikiamų santykių knygose gerbėja. Bet prieš kurį laiką išdrįsusi į rankas paimti „Atskirai kartu“, užsinorėjau suteikti šansą kitai, rodos, panašiu metu pasirodžiusiai romantinei komedijai teksto pavidalu – „Nekenčiu tavęs“.

Liusė ir Džošua – leidybos bendrovės generalinių direktorių vyriausieji padėjėjai. Negana to, kad jie nemėgsta vienas kito ir tą puikiai mato visi bendradarbiai, tai abu privalo sėdėti arti vienas kito. Džošua – tvirtos nuomonės, griežtas, rimtai žiūrintis į pareigas, klasikinį stilių bei tvarką mėgstantis vyras. Liusė – „visų draugė“, ji vilki retro stiliaus drabužius, mėgsta ryškiai pasidažyti lūpas, netvarką ant savo stalo bei skaniai pavalgyti. Vieną dieną jie abu sužino apie paskelbtą konkursą aukštesnėms pareigoms užimti ir, žinoma, abu tuoj pat pasiryžta ne tik dalyvauti, bet ir gauti išsvajotą darbo vietą.

Gal net kiek daugiau nei pusę knygos buvau patenkinta tuo, ką radau knygoje. Nors siužetas nuspėjamas, bet pateiktas taip, kad ilgą laiką skaičiau su šypsena veide. Žavėjo abiejų veikėjų santykis, abu atrodė lygiaverčiai partneriai savo elgesiu, frazėmis, na, tokie visiškai verti vienas kito, galima buvo įžvelgti vadinamąją chemiją, kuri buvo tarp jų ir taip traukė vienas kitą. Nemažai linksmų situacijų, jaukių ir mielų akimirkų, tad knyga  – visiška romantinė komedija, kuri verta abiejų žanrų (nes juk būna daug tokių, kuriose humoro rasti niekaip nepavyksta). Lengva, be didesnės gilumos, vos užčiuopiant vieną kitą rimtesnę temą, bet kažko kito ir nesitikėjau.

Bet tuomet kažkas nutiko. Tik tas „kažkas“ šįsyk visai lengvai įvardijamas. Likus maždaug šimtui puslapių įspūdis ėmė kristi žemyn itin greitai. Jei prieš tai dar žiūrėjau pro pirštus, bet kuo toliau, tuo labiau erzino kiekviename puslapyje bent kartą pasirodanti frazė apie tai, koks gražus Džošua, kokie jo raumenys ir visa kita. Niekaip neįtikino norėtas parodyti veikėjo užslėptas drovumas. Pribaigė daugiausiai dramos turinti scena, kuri atrodė absoliučiai dirbtinai įtraukta, neįtikinama ir hiperbolizuota. Žinoma, čia tas žanras, kur įterpti pabaigoje kokį nors moralą ar atverti kažkam akis tikriausiai gan svarbu būna (bent standartiniuose siužetuose, nes žinau, kad būna ir visai kitokių), bet šios knygos atveju negalėjau ramiai tos vietos skaityti, nes tiesiog nervino, kaip viskas pateikta, kaip nuspręsta apie tai pakalbėti. Man atrodo, kad po šito ir supratau, kad noriu kuo greičiau užbaigti knygą. Tiesa, dar buvo likęs vienas klausimas neatsakytas, o čia laukė manęs dar viena „staigmena“ – kabutėse, nes įtariau jau seniai, kad kažkaip panašiai ir bus, bet labiausiai suerzino pasirinktas sprendimas užbaigti tą temą.  Jei pradžioje iškeliamas kažkoks tikslas, kurio veikėjai pamažu viso pasakojimo metu siekia, tai pabaigoje nesinori matyti, kaip viskas, kas su tuo susiję, tampa absoliučiai nebesvarbu. Toks jausmas, kad berašydama autorė tiek susikoncentravo ties veikėjų santykiais, kad užmiršo vienintelę siužetinę liniją, kuri dar galėjo kelti nors kiek intrigos, parašė porą sakinių apie tai ir pagalvojo, kad ai, užteks. Neužteko.

Nesu tokia pikta, kaip galėjo pasirodyti iš ankstesnės pastraipos, bet paskutinis ketvirtadalis buvo itin erzinantis. Nors vis dar teigiu, kad pradžioje buvo labai neblogas, prajuokinantis pasakojimas, kurį skubėdavau skaityti grįžusi iš darbo.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.