10.69. Hannah Mary Rothschild „Meilės neįmanomybė“


„Meilės neįmanomybė“ – XVIII a. prancūzų tapytojo A. Watteau paveikslas, kuris po kelių šimtmečių atrastas ir parduodamas aukcione. Šį kūrinį įsigyti pareiškia norą šeicho žmona, Prancūzijos vyriausybė, Britanijos karališkieji rūmai, repo žvaigždė, turtinga mecenatė ir kiti pačių įvairiausių priežasčių turėti paveikslą sugalvoję asmenys. Ir visgi, kaip po šitiek metų paveikslas atsirado? Pasirodo, šis itin vertingas kūrinys paskutiniu metu glaudėsi sendaikčių krautuvėlėje, kol galiausiai jį nupirko Anė, virėja dirbanti mergina, kuri nieko nenutuokia apie meną. Ji planavo padovanoti paveikslą draugui, bet dovana taip ir liko neįteikta, tad mergina nutarė pasidomėti šio paveikslo praeitimi ir taip atsidūrė intrigų bei paslapčių sūkuryje.

Žinoma, bus ir romantinė linija, tačiau daugiausiai dėmesio skiriama menui ir maistui. Pati žinau ne tiek ir daug apie meną, maisto gaminimas irgi nėra stiprioji pusė, bet užtat kaip įdomu apie tai skaityti! Galima ir padiskutuoti, ar maisto ruošimas – ne dar viena meno šaka, nes tai, ką Anė išdarinėjo gamindama, pagal aprašymus skambėjo išties įspūdingai. Žavėjo jos užsidegimas, aistra maisto gaminimui. Tuo tarpu apie meną kalbama ne dalinantis teorija (nors minimas ne vienas dailininkas bei jo kūrinys), pasakojant paveikslo, turėjusio ne vieną šeimininką, istoriją. Atsižvelgiama į istorinius laikmečius, politinę situaciją, tad pasakojimas dinamiškas, pateikiama ne viena spalvinga istorija. Su nekantrumu laukdavau skyrių, kuriuose pasakotoju tapdavo pats paveikslas. Ir vis nuliūsdavau, kad skyriai tokie trumpi, nes smagus pasakojimas išties įtraukdavo.

Kaip dar vieną privalumą tokios apimties knygai įvardinčiau pagrindinės veikėjos patrauklumą. Būna istorijų, kurias skaitant pagrindiniai veikėjai nekelia jokių didesnių emocijų, visai neįdomu, kaip jiems eisis. Tokiu atveju ir pati knyga praranda dalį įdomumo. O „Meilės neįmanomybė“ maloniai nudžiugino Anės charakteriu. Nėra jis kažkuo išsiskiriantis, bet merginos paprastumas žavėjo – kai tik kildavo kokia nors problema, pagaudavau save besijaudinančią, kad tik nieko blogo ar nepataisomo nenutiktų, todėl puslapiai sparčiai vertėsi pirmyn. O išbandymų ir visokių intrigų netrūko – pradžioje gal veiksmo buvo mažiau, bet antroje romano pusėje išaiškėjo nemažai paslapčių, o iš pažiūros nieko vertas paveikslėlis sukėlė herojei nemenką pavojų.

Šiaip jau pradžioje buvau išsigandusi vardų gausybės – galvojau, bus blogai, kadangi nemėgstu daugybės veikėjų. Galiu visą knygą perskaityti, bet taip ir neįsiminti net pagrindinio veikėjo vardo, o čia jų – visa galybė, tad atrodė natūralu, kad teks kažkaip tuos žmones atskirti, jei norėsiu suprasti siužetą. Visgi vėliau paaiškėjo, kad tik kokie du trys yra svarbesni, o visi kiti pasirodo itin retai, tad per daug nesukau galvos dėl antraeilių personažų. Iš tiesų man pasirodė, kad net ir nevertėjo įtraukti tiek daug šalutinių siužetinių linijų, kai ir pagrindinė – ne pati nuobodžiausia. Juolab jautėsi, jog knyga šiek tiek ištęsta – autorei nelabai pavyko įrodyti, kad šiai istorijai toks kiekis puslapių tikrai buvo reikalingas.

Odė menui ir maistui – toks pirmasis apibūdinimas galvoje sukosi vos perskaičius „Meilės neįmanomybę“, tad tokia fraze ir norisi užbaigti savo įrašą.

Vienas komentaras “10.69. Hannah Mary Rothschild „Meilės neįmanomybė“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.