10.66. Elizabeth H. Winthrop „Paskutinė malonė“


1943-ieji, Luizianos valstija. Aštuoniolikmečiui juodaodžiui Viliui Džonsui vos po keleto valandų bus įvykdyta mirties bausmė už nusikaltimą, kurio nepadarė. Jis buvo nuteistas už baltaodės išprievartavimą, kuri netrukus po lemtingojo įvykio nusižudė. Autorė žvelgia ne tik į nuteistąjį, kuris susitaikęs su lemtimi, laukia savo mirties, bet ir į aplinkinius, kurie vienaip ar kitaip susiję su šia byla. Vieni jų netiki Vilio kalte, kiti, nemanantys, jog galėtų egzistuoti meilė tarp skirtingų rasių žmonių, laukia bausmės įvykdymo.

Siužetas iš pažiūros – gan paprastas ir nuspėjamas. Todėl man patiko, kad autorė išsamiai neaprašinėjo paties įvykio, po kurio buvo Vilis apkaltintas merginos išprievartavimu, nebuvo kažkokių dūsavimų dėl prarastos meilės ir gyvenimo neteisybės. Tą puikiai galima susidėlioti galvoje pačiam. Kur kas labiau dėmesį traukė Vilio susitaikymas bei kai kurių veikėjų jaučiamas bejėgiškumas šioje situacijoje. Apskritai, kūrinio atmosfera kaustė dėmesį: ore tvyrantis karštis, vos jaučiama įtampa, sunkus, kone nepakeliamas laukimas iki lemtingo įvykio – visa tai perteikta taip įtaigiai, kad atrodė, jog skaitydama pati visa tai jaučiu. Aplink sklandančios, ne visuomet išsakytos abejonės, bandymai teisinti save, kitus, ieškoti vilties ar stebuklo ten, kur jo nėra, arba susitaikyti – ir tai padaryti jautriai, oriai – dar dabar negaliu atsigauti nuo kai kurių itin stiprių pasakojimo momentų. Labai gražus tekstas, su daug nutylėjimų ten, kur kalbėti ir nebūtina. Skaičiau, gėrėjausi tekstu, poroje vietų ir ašara nubyrėjo.

Jau galvojau, kad vien tik girti ir sugebėsiu šią knygą. Bet kulminacija bei po jos sekę įvykiai sugriovė minėtą įsivaizdavimą. Tarsi kas nutrūko manyje, pačiame kūrinyje, pasimetė kūrinio vientisumas, kuriuo taip žavėjausi. Nusivyliau, gal kad skaitant lūkesčiai augo pernelyg greitai ir kai pabaiga jų nebeišpildė, tai pasijautė gan stipriai.

Vakar, jau perskaičiusi pusę knygos, sugalvojau paskaityti kitų mintis apie šį romaną. Taip akys užkliuvo už Fantastiškų knygų žiurkių tinklaraštyje esančios apžvalgos, kurioje romano atmosfera buvo palyginta su mano vienu iš didžiausią įspūdį palikusių filmų Dancer in the Dark. Belieka tik sutikti su tuo, o galvoje jau skamba iki šiol karts nuo karto klausoma I’ve Seen it All.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.