10.62. Milan Kundera „Tapatumas“


Su M. Kundera mano santykis keistas: lyg ir kažko trūksta man jo knygose, tačiau kas kiek laiko vėl griebiuosi šio rašytojo kūrybos. Galvoju, kad tikriausiai tam įtakos turi atmosfera – nepriklausomai nuo to, kiek patinka turinys, vis ilgiuosi M. Kunderos kūriniams (bent tiems, kuriuos teko skaityti) būdingos atmosferos.

ŠĮsyk knygą išsirinkau visai atsitiktinai. Buvau pasiėmusi kitą, tačiau jos nugarėlėje perskaičiau pagyrimą, skirtą „Tapatumui“, ir kažkaip gan impulsyviai pakeičiau išsirinktąją į šią. Romane pasakojama apie Šantalę, kuri pasidalija su vyru, Žanu Marku, pastebėjimu, jog šiuolaikiniai vyrai nebežiūri į moteris, jiems labiau rūpi įtikinamai atlikti tėvo vaidmenį arba laisvalaikį skirti įvairiems žaidimams (pavyzdžiui, aitvarų skraidinimui). Netrukus po to į pašto dėžutę vis įmetami moteriai skirti laiškai: juose nepažįstamasis prisipažįsta persekiojantis ją bei negaili liaupsių jos išvaizdai, dalijasi savo įsivaizdavimais, fantazijomis. Bet tai – tik paviršius, kadangi koncentruojamasi į dviejų veikėjų – Šantalės ir Žano Marko – savijautą, abejones, jų santykį su paslaptimi, kuri, turėjusi juos sujungti, kaip tik vis labiau tolino vieną nuo kito.

Tapatumas  ne veltui yra minimas pavadinime. Žanas Markas viename epizode suklysta ir svetimą moterį palaiko savo žmona. Kitame epizode Šantalė galvoja, kaip turėtų gyventi, jei jos vyras dingtų arba mirtų (įdomi mintis apie savižudybę: moteris negalėtų nusižudyti, nes tai rodytų jos pasidavimą, susitaikymą su praradimu). Jie svarsto apie save, savarankiškumą ir priklausymą nuo kito: kur baigiasi riba tarp savojo tapatumo ir to, kuriam įtaką daro kitas, kokią įtaką partneris (-ė) daro jų gyvenimui, ar jie tikrai pažįsta vienas kitą, ar būnant kartu atsiskleidžia tas tikrasis veidas, o ne kitas, kuris rodomas viešumoje, ar tie veidai nesikaitalioja tarpusavyje ir neleidžia pasimesti tarp vaidmenų, tarp suvokimo, ko norisi iš gyvenimo, galop – ar tie veidai leidžia būti atpažintam ar atpažinti kitą. Svarstymai apie meilę, draugystę, savęs paieškas įtraukė, skaityti buvo įdomu, taiklias mintis taip ir norėjosi užsirašyti, vietomis sustodavau ir iš savos perspektyvos išsakytas idėjas apgalvodavau. Kaip jau minėjau, M. Kundera traukia mane savo kuriama atmosfera, pilna egzistencinio liūdesio, jo knygas stengiuosi skaityti lėtai, nes tik taip geriausiai pajaučiu šio rašytojo kūrinių nuotaiką.

Vėlgi, iki to, kad visai likčiau sužavėta, man kažko pritrūko, mintyse sukasi „Nepakeliama būties lengvybė“, kurią skaičiau, bet norėčiau pakartoti (nežinau, kodėl, nes visgi „Lėtumas“ kol kas labiausiai patiko), bet greičiausiai ateity imsiu dar kurią nors iki šiol neskaitytą.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.