10.48. Jonny Benjamin, Britt Pflüger „Nepažįstamasis ant tilto“


Kažkada peržiūrėdama knygų anonsus atkreipiau dėmesį į „Nepažįstamasis ant tilto“. Nugarėlėje esanti anotacija pernelyg nesudomino, kadangi susidarė įspūdis, kad tai – viena iš tų įkvepiančių istorijų, kurios nesukelia man jokių emocijų. Visgi suintrigavo po ja pateiktas Pauliaus Skruibio, psichologo, VU Suicidologijos tyrimų centro, o kadaise – ir „Jaunimo linijos“, kurioje porą metų savanoriavau, vadovo, komentaras, kurį perskaičiusi supratau, kad pirmasis įspūdis buvo klaidingas. Kadangi man įdomu skaityti apie psichikos ligas, vos prieš savaitę pasirodęs lietuviškas leidimas ilgai pas mane neskaitytų knygų krūvoje neužsibuvo.

Knygoje J. Benjamin pasakoja savo gyvenimo istoriją. Jis pradeda nuo 2008-aisiais nutikusio įvykio ant Vaterlo tilto, kai nepažįstamasis jį užkalbino, taip sutrukdydamas savižudybei. Tuomet grįžtama į vaikystę, prisimenami pirmieji ligos požymiai, kurių nei jis, nei artimieji suprasti negalėjo, patirtys ligoninėse, pas medikus, savo homoseksualumo suvokimas ir baimė atskleisti apie tai kitiems, kas irgi neprisidėjo prie emocinės savijautos gerinimo, galop ir kulminacija – šizoafektinio sutrikimo diagnozė ir bandymas su ja susigyventi, noras šviesti visuomenę psichikos sveikatos klausimais.

Šios istorijos stiprybė – tai, kad joje nekalbama apie stebuklingus išgijimus. Pasakojime kreipiamas dėmesys į visuomenės požiūrį bei daug problemų turinčią sveikatos sistemą. Per savo gyvenimą pasakotojui yra tekę susidurti su ne vienu mediku, gulėti keliose ligoninėse, dėl įvairių projektų įgyvendinimo jis lankėsi ir kitose šalyse, kur taip pat stengėsi aplankyti bei susipažinti su psichikos ligomis sergančių vietinių galimybėmis gydytis bei sveikti. Pasakotojo gyvenimas – gan spalvingas, su daug įvairiausių nuopuolių ir pakilimų. Knygoje apstu jo išgyvenimus įtaigiai perteikiančių minčių. Pavyzdžiui, jis jaunystėje galvojo, kad jau geriau sirgtų rimta fiziologine liga, nes tuomet kiti jo bent gailėtų, kadangi išgirdę apie psichikos ligą dažnai žmonės tiesiog nutolsta. O taip neretai yra dėl per menko švietimo, nes dažnas tiesiog nežino, kaip reaguoti, ką sakyti žmogui, kalbančiam apie mirtį, sergančiam depresija, šizofrenija ar turinčiam kitokių psichikos problemų, galbūt – net kaip iš tikrųjų pasireiškia tos ligos, nes neretai visos žinios gaunamos tik iš vaidybinių filmų bei serialų. Yra ir idėjų, ką būtų galima ar reikėtų daryti, kad keistųsi sveikatos sistema bei mažėtų psichikos ligų stigmatizavimas, kalbama apie švietimą psichikos sveikatos temomis nuo pat mažumos, daug dėmesio skiriama parodymui, koks svarbus yra palaikantis santykis su aplinka, kalbėjimasis su kitais. Todėl iš tiesų gaila, kad visa tai parašyta itin skurdžiu rašymo stiliumi, kurio ignoruoti tiesiog nepavyksta. Iš vienos pusės, knyga itin lengvai skaitoma, skirta itin plačiai auditorijai. Visgi iš kitos pusės net ir turint galvoje, kad tai – negrožinis kūrinys, įvairovės tekste, platesnio žodyno, gražesnių sakinių šis pasakojimas prašosi nuo pat pirmo puslapio. Tekstas papildytas autoriaus eilėmis, kurios tikriausiai turėjo paįvairinti, papildyti istoriją, bet visgi manęs ši poezija visai nepalietė.

Knyga yra aktuali ir Lietuvai, nes problemos, apie kurias kalbama, egzistuoja ir pas mus. Pavyzdžiui, net ir Didžiojoje Britanijoje susiduriama su tuo, kad vizito pas psichikos sveikatos specialistą – psichologą, psichoterapeutą ar psichiatrą – gali tekti laukti keletą savaičių, nepriklausomai nuo besikreipiančiojo būklės, o bandęs žudytis žmogus neretai paleidžiamas iš ligoninės namo be jokio nukreipimo į minėtus specialistus ar kt. Žinoma, ne ką svarbesnis momentas – ir visuomenėje vyraujantis stigmatizavimas, kuris tik dar labiau apsunkina sergančiųjų gyvenimą, nes jie bijo kreiptis, pasidalinti apie savo nuogąstavimus artimiesiems, kad tik nebūtų atstumti, pašiepti, nesusilauktų kitų nemalonių reakcijų. Daug minčių, įvairių emocijų kelianti knyga, kurią rekomenduočiau kiekvienam, nors kiek daugiau norinčiam sužinoti, kaip ir kuo gyvena psichikos ligomis sergantys žmonės, kas jiems yra svarbu ir ką galime kiekvienas iš mūsų padaryti, kad stigma mažėtų, o sergantieji jaustųsi nors kiek saugesni.

2015-aisiais pasirodė autoriaus prodiusuotas dokumentinis filmas The Stranger on the Bridge, kuriame pateikta nepažįstamojo, kuris išgelbėjo autorių nuo mirties, paieškos istorija. Ateity būtinai pažiūrėsiu.

Vienas komentaras “10.48. Jonny Benjamin, Britt Pflüger „Nepažįstamasis ant tilto“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.