10.39. Nikos Kazantzakis „Graikas Zorba“


Prieš kelerius metus buvau parsinešusi Nikos Kazantzakis „Paskutinis gundymas“, bet galop kažkodėl išsigandau ir net nemėginusi pradėti skaityti vėl grąžinau į biblioteką. Po to visai apie ją pamiršau, bet dabar, pasiėmusi „Graiką Zorba“, prisiminiau ir pasižymėjau pirmąją ateičiai, nes anotacija vis dar traukia dėmesį. Apie šią, šiandien pabaigtą knygą, žinojau minimaliai (tik tiek, kad egzistuoja tokia), o pasirodo, net ir Lietuvoje yra spektaklis, pastatytas romano motyvais, be abejo, filmas taip pat yra.

Pagrindinio veikėjo gyvenimas – tekstai, jų skaitymas, nagrinėjimas, perskaitytų minčių apgalvojimas, bandymas atsakyti į paties ir rašytojų keliamus klausimus. Norėdamas kiek atsitraukti nuo kasdienybės vyras išsinuomoja anglies kasyklą Kretoje. Prieš išvykdamas jis susipažįsta su graiku Aleksiu Zorba, kuris pasiprašo vykti kartu. Taip prasideda dviejų visiškai skirtingai gyvenančių vyrų draugystė.

Įtariu, kad ne vienam yra tekę bendrauti su žmogumi, su kuriuo, rodos, neturi nieko bendro, bet vis vien nori su juo būti, dalintis mintimis, nepritrūkstama kalbų. Panaši draugystė yra aprašoma ir šioje knygoje. Aleksis Zorba – absoliučiai kitoks nei pagrindinis veikėjas (paprastai vadinamas tiesiog šefu). Kol pasakotojas – teoretikas, visko besisemiantis iš knygų, Zorba – patirčių rinkėjas, per savo gyvenimą patyręs išties nemažai. Viskas, ką patyrė (karas, netektys, klajojimas po įvairias šalis), jį suformavo į tokį žmogų, kokį ir matome knygoje. Tik nesu tikra, ar skaitytojui leidžiama jį pažinti iki galo? Mąstymą – taip, apie tai, kas vyko jo gyvenime iki susitikimo su pasakotoju – minimaliai, nemažai reikia pačiam įsivaizduoti. Zorba vadovaujasi tuo, kad visada reikia susitelkti į dabartinę veiklą ir nieką daugiau. Jei jis susitikęs su kokia moterimi, tai visas dėmesys ir mintys keliauja jai. Jei jis dirba – tai aria iki devinto prakaito, jei nori groti – tai groja, jei valgyti – nenurimsta, kol nepavalgo, jei neturi nuotaikos atsakyti į užduotą klausimą – taip ir pasako. Pasakotojas žavėjosi savo naujojo draugo požiūriu į gyvenimą, atsidavimu dabarčiai ir tuo, kad jis stengiasi priimti viską taip, kaip yra. Pripažinsiu, kad Zorba ir man, mėgstančiai sukti galvą neretai dėl menkiausių smulkmenų, kėlė šiokį tokį pavydą tam tikrose situacijose.

Patiko man, kaip ji parašyta: sakiniai sklandūs, nėra vienos vyraujančios nuotaikos (vienur juokiamasi, humoras vietomis išties geras, netrūksta ir tragikomiškumo, o kai kur – visiško tragizmo), įdomūs pamąstymai apie gyvenimą papildė pasakojimą apie draugų kasdienybę. Skaityti išties buvo lengva, jei ne užėję karščiai, manau, kad perskaičiusi būčiau žymiai greičiau ir sklandžiau (nes kai kada sunku susikaupti būdavo ir tekdavo po kelių lapų knygą dėti į šalį). Radau taiklių minčių, susijusių su požiūriu į gyvenimą, patirtis, tikėjimą. Dviejų veikėjų skirtingumas leidžia įsitraukti į nesibaigiančią diskusiją, paieškas to, kas trukdo vienam ar kitam imtis kažkokių sprendimų, keistis – visa tai artima ir aktualu tikriausiai ne vienam. Galiausiai, ir pati draugystė – kito priėmimas net su visai priešingomis pažiūromis ar charakteriu, iki konfliktų pereinantys pokalbiai, po kurių vėl bendraujama lyg nieko nė nebuvę – traukia dėmesį, tad ir buvo įdomu, kaip viskas klostysis toliau.

Kalbant apie veikėjus, tai jau greitai tampa aišku, kad knygoje svarbiausi charakteriai yra būtent vyrų. Moterys čia – labiau kaip fonas, stereotipinė silpnoji lytis, trokštanti meilės ir nors menkiausio vyrų dėmesio. Viena ryškiausių moterų veikėjų – gyvenanti praeities atsiminimais, kuriuose jau nebeaišku, kiek tiesos, o kiek išsigalvojimų, apgaudinėjanti save visaip, kaip begalinti, pasitenkinanti kiekvienu gražesniu žodžiu ar švelnesniu žvilgsniu – tragikomiškas personažas, labiau primenanti karikatūrą nei realų žmogų. Ir nors jos personažas man absoliučiai nepatiko, bet vis vien neneigsiu, kad autorius sukūrė iki smulkmenų apgalvotą, vientisą, ryškų antraeilės veikėjos charakterį. Bet visgi, mėgstantys stiprių moterų charakterius knygose, šioje to neras. Dar, kalbant apie personažus, man patiko tai, kad veikėjai nesikeičia pernelyg greitai. Zorba neįkvepia šefo staigiems pokyčiams, visos baimės, drąsos stoka ir kitos priežastys niekur staigiai nedingsta, veikėjas lieka kovoti su jomis. Žinoma, veikėjai daro vienas kitam įtaką, tačiau nieko drastiško, kas subanalintų romaną, neįvyksta.

Prieš imdama šią knygą, nes visai nežinojau, ko tikėtis iš šio autoriaus, tad džiaugiuosi, kad tai buvo maloni pirma pažintis, kuri, tikiu, su šia knyga, nesibaigs.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.