10.31. James Henry „Seržantas Frostas“


Kantriai lūkuriavusi savo eilės pagaliau jos ir sulaukė dar viena knyga apie Džeką Frostą. Tai pirmoji priešistorės, kurią rašė nebe tikrasis Frosto kūrėjas R. D. Wingfield, o po James Henry pseudonimu pasislėpę du autoriai, dalis. Antroji, „Lemtingasis Frostas“, jau aptarta senokai, kadangi dėl kažkokios priežasties buvo išleista lietuviškai anksčiau.

Ir vėl krūva įvairiausių nusikaltimų (dingusi mergina, sumušta moteris, avarijoje įtartinomis aplinkybėmis žuvęs pareigūnas, paskenduolis ir dar keletas kitų), kuriems išspręsti trūksta pajėgų, tad visus stengiasi apglėbti Džekas Frostas ir dar keletas jo kolegų. Pagrindinis veikėjas – darboholikas, darbo valandų neskaičiuojantis, nevalyvas, prieš įstatymą einantis ir savo metodus turintis, negerbiantis savo tiesioginio vadovo ir vulgarų (ar tiesiog) humorą mėgstantis Džekas Frostas. Bent kol kas atrodo, kad R. D. Wingfield knygose jis kur kas ryškesnis, personažas labiau išplėtotas, tad pliusas skaitant J. Henry tęsinius yra toks, kad Džeką jau pažinojau, tad labiau įdomu tampa, į ką jis šįsyk įsivels, o ne charakterio ypatumai. Kita vertus, reikia pripažinti, kad būtent veikėjo išsiskyrimas iš jo kolegų, savitumas yra viena iš priežasčių, kodėl šios istorijos patrauklios, todėl kiek gaila, kad priešistorėje Frostas atrodo labiau išsikvėpęs nei tose knygose, kur jis – kur kas vyresnis.

Be abejo, galima skaityti visas dalis bet kokia tvarka, visgi, kaip neretai būna su serijinėmis knygomis, kur pagrindinis veikėjas – tas pats, eiliškumas suteikia galėjimą suvokti tam tikras užuominas, susijusias su praeities įvykiais, pajusti tęstinumą. Nors iš tikrųjų, jei darysite tokias pertraukas kaip aš, vargiai prisiminsite, ką ten Frostas paskutinįsyk patyrė, nes bent man šie detektyvai tokie, kuriuos skaitant faina, kurių karts nuo karto norisi (dar viena dalis laukia, tai bus galima pamatyti, kada noras sugrįžti prie Frosto ateis), kurias skaitant visai smagu, pabaigus dar kurį laiką galvoje sukasi veikėjai, galbūt ir kai kurios siužeto atkarpos, bet gan greitai viskas nusėda kažkur ir užleidžia vietą naujoms mintims, naujiems skaitiniams ir įspūdžiams. Todėl Džeko Frosto serija (nepriklausomai, kas parašė vieną ar kitą dalį) man viena tų, kai užsinorėjus kažko greito, su daug įvykių, ganėtinai smagiu personažu, turinčio klasikinio detektyvo bruožų, galima imti bet kurią knygą, kuri papuola į rankas. O tada tik svarbu nepasimesti tarp visų nusikaltimų (sakoma, kad kas per daug, tas nesveika – šį posakį prisimindavau, kai jau, rodos, atsijungdavo smegenys dėl chaotiškumo ir įvykių gausos).

Nieko naujo ar išskirtinio, bet skaityti vis tiek norisi.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.