10.25. Viktor Pelevin „iPhuck 10“


Iki šiol nebuvau skaičiusi nė vienos V. Pelevin knygos, tačiau taip nutiko, kad iš šių metų knygų mugės, apie kurią atskiro įrašo taip ir nepadariau, parsinešiau netgi du šio rašytojo romanus. Pradėjau nuo naujausiojo, tik šiemet išleisto ir jau spėto pastebėti skaitytojų „iPhuck 10“.

Pirmiausia vertėtų susipažinti su pagrindiniais veikėjais ir daiktais, apie kuriuos sukasi visas pasakojimas. Porfirijus Petrovičius – policijos literatūrinis robotas ZA-3478/PH10, tiriantis nusikaltimus bei rašantis apie tai romanus. Jį išsinuomoja Marucha Čio – turtinga menotyrininkė, besidominti XXI a. menu ir jo rinka, bei dirbtinio intelekto pagalba norinti užmaskuoti praeity darytas nusikalstamas veiklas. Jau pavadinimas mus supažindina su svarbiu ateities mechanizmu – „iPhuck 10“, kuris įvardijamas kaip brangiausias rinkoje meilės įrenginys, į kurį ir įsileidžiamas Porfirijus. Tačiau net ir itin gerai išmanydama technologijas Marucha tinkamai neįvertina šio sprendimo galimų pasekmių.

Pirmoji mintis, kuri kilo skaitant, buvo tokia, kad nesu nieko panašaus skaičiusi iki šiol. Pačios idėjos daugiau mažiau pažįstamos, tad originaliu kūrinio vadinti negaliu, tačiau taip ganėtinai smulkiai apgalvoto dirbtinio intelekto vaidmens ateity literatūroje dar nebuvau sutikusi. Žinoma, reikia turėti galvoje, kad ir mokslinę fantastiką skaitau retai. Tad pradžia intrigavo, skaičiau ir bandžiau kuo geriau susikurti galvoje autoriaus kuriamą pasaulį. Svarbią žmonių kasdienybės dalį užima dirbtinis intelektas (toliau – DI). Jis ne tik pasitarnauja įvairiose profesinėse srityse (pavyzdžiui, gelbsti tirdamas nusikaltimus), bet ir gali atlikti tam tikrą meilužio (jei taip galima įvardinti) vaidmenį, kai kokio nors įrenginio pagalba (pagrindinių veikėjų atveju, iphuck 10) sukuria žmogaus norimą įvaizdį 3D formatu ir pildo visas savininko, kuris išsinuomojo ar įsigijo DI, fantazijas. Tik nereikia suprasti, kad DI pasirenkamas tuomet, kai nerandamas realus partneris. V. Pelevin ateityje santykiai tarp žmogaus ir roboto – normalu, o tie, kurie gyvena praeityje gyvavusia praktika, yra smerkiami ir vadinami kiaulėnais. Visgi, įrenginyje randama informacija gali būti panaudota prieš žmogų, jei tik DI užprogramuotas ir kitoms veikloms, o išgauti reikiamą informaciją yra lengva: tereikia pasinaudoti situacija, kai žmogus užsimiršta, kad bendrauja ne su algoritmu, o su išties jį suprantančiu, emocijas turinčiu asmeniu, kai kada nereikia net ir to, jei asmuo nėra pakankamai apsaugojęs įrenginių, kuriuose sukaupta asmeninė informacija. Visur esančios kameros, ekranai – tai galimybė DI išgauti kuo daugiau reikiamos informacijos, kuri gali būti išties pavojinga tiems, su kuriais susiję roboto gauti faktai. Tad skaitant atrodė, kad aprašoma ateitis – paranojiška, aplink vyrauja vienišumas ir nesaugumas.

Tačiau romanas yra ne tik distopija. Tai – ir kritika menui, visuomenei (vartotojiškumui, tolerancijos apraiškoms, politikai, korupcijai ir kt.) bei pačiai kritikai. Nemeluosiu, kad visą kritiką pastebėti ir suprasti reiktų mažiausiai dar vieno skaitymo ir tikriausiai platesnio apsiskaitymo kai kuriose srityse, bet tiek, kiek sugebėjau pastebėti, užteko supratimui, kiek daug apglėbti šiuo kūriniu buvo pasiryžęs autorius. Kritika aštri, kai kada juokinga, kažkuriuos skaitytojus gal ir jautriau palies, bet galiu teigti, kad taiklumo netrūksta, ir jau vien todėl romanas vertas dėmesio.

Tiesa, pats tekstas – gan sudėtingas ne tik dėl ankstesnėje pastraipoje išskirtos priežasties. Pati siužeto specifika reikalauja ir atitinkamo žodyno: kalbos apie technologijas ir įvairius prietaisus užima gan nemažai vietos kūrinyje, įmantrūs akims neįprasti pavadinimai ir įrenginių bei jų veikimo principų aprašymai sunkino skaitymą, tad reikėjo susitelkimo, nesyk teko gaudyti save, kad beskaitydama sudėtingus pasakojimus, kaip viskas veikia, pernelyg neužsisvajočiau apie kitus dalykus, nes tokiu būdu galima ir praleisti ką nors reikšmingo.

Kaip ir jau minėjau, šios knygos skaitymas – tai įdomi patirtis vien dėl siužeto, kuris išsiskiria iš masės kitų knygų, o ir džiaugiuosi pagaliau susipažinusi su jau ne vienam pažįstamo rašytojo kūryba. Tikiuosi, kad ateity susidūrus su V. Pelevin kūryba (primenu, kad viena knyga vis dar laukia eilės) bus dar ne vienas malonus atradimas.

Vienas komentaras “10.25. Viktor Pelevin „iPhuck 10“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.