Pirmąją lietuviškai pasirodžiusią Izraelio rašytojos Z. Shalev knygą „Meilės gyvenimas“ skaičiau gan greitai po jos pasirodymo 2017-ųjų metų pabaigoje. Kai anonsuose pamačiau antrąjį autorės romaną, itin apsidžiaugiau ir supratau, kad tikrai skaitysiu. Visgi lentynoje pas mane jis išstovėjo kone pusantro mėnesio. Kad ir kaip norėjau perskaityti, laukiau tinkamo nusiteikimo, nes įtariau, kad „Skausmas“ gali būti ne ką mažiau tamsus nei pirmasis Lietuvoje leistas romanas, tapęs vienu iš įsimintiniausių kūrinių mano skaitymo istorijoje.
Prieš dešimt metų pagrindinė veikėja Irisė nukentėjo per teroristinį išpuolį, ilgą laiką gydėsi, ištvėrė daug operacijų. Dabar moteris yra sėkminga mokyklos direktorė, tačiau namų aplinkoje jaučiasi emociškai nutolusi tiek nuo vyro, tiek vaikų: kartu gyvenančio sūnaus bei jau savarankišką gyvenimą pradėjusios dukters. Vieną dieną sutikusi Eitaną, savo jaunystės meilę, Irisė vėl ima knaisiotis po praeities nuoskaudas, ieškoti priežasčių, kodėl anuomet Eitanas išsižadėjo jos, kas kaltas dėl jos atsiradimo pačiu netinkamiausiu laiku toje gatvėje, kurioje susisprogdino savižudis. Įtampa namuose, vėl suintensyvėję jausmai senam mylimajam moterį paskatins apsvarstyti, ko ji iš tiesų nori ir kas jai svarbiausia.
Nuo teroristinio išpuolio prieš daugiau nei dešimtmetį nukentėjo ir pati Z. Shalev, tad į „Skausmą“ ji stengėsi sudėti ir savo pačios išgyvenimus po nelaimės. Ir nors kurį laiką skaitant man atrodė, kad šis įvykis romane nėra tiek svarbus, kad jį reiktų paminėti anotacijoje, kuo toliau, tuo jo svarba ėmė ryškėti. Atrodo, kad toji diena ir buvo besiveriančios tylos tarp šeimos narių pradžia. Tyla bėgant metams vis kaupėsi, kol galiausiai būtent aprašomu romane laikotarpiu pasimato viso to pasekmės. Ir tik tuomet, kai sustojama visko apgalvoti, suprantama, kiek daug buvo neišgirsta ir nepamatyta.
Kaip ir įtariau, „Skausmas“ – niūri knyga, tad jai reikia tam tikro nusiteikimo, apie kurį ir buvau užsiminusi. Visgi tamsumos čia kiek mažiau, nesijaučia tiek daug bejėgiškumo, kiek jo buvo romane „Meilės gyvenimas“. Bet šiaip jau abi knygos turi nemažai panašumų. Ir vienur, ir kitur surasti simpatišką personažą – pernelyg sunku, tačiau tai visai netrukdo įsijausti ir su nekantravimu sekti tolesnius siužeto vingius. Abiejose galima rasti daug kaltinimų, savigraužos, pasiteisinimų, pasidavimo impulsyviems norams, priklausomybės nuo kito žmogaus, toksiškų santykių aprašymų. Romanas visiškai įtraukia, nesvarbu, kad nesyk mintyse galvodavau, kokį velnią vienas ar kitas veikėjas daro, nepritardavau kai kuriems sprendimams. Rašytoja geba įtaigiai kurti sudėtingus veikėjų santykius, juos narplioti, iškelti svarbias, ne visada jaukias temas (nebūtinai kalbu apie neištikimybę, „Skausmas“ – tai knyga ir apie išklausymo, kalbėjimo svarbą), o svarbiausia – viską pateikti taip, kad visai nebesinorėtų dėti knygos į šoną. Jei pradžioje dar kiek lėtokai stūmiausi per puslapius, vėliau perskaitytų puslapių skaičius didėjo akimirksniu.
Nors yra šiokių tokių ne tiek patikusių momentų, o ir „Meilės gyvenimą“ įvardinčiau kaip didesnį įspūdį padariusį romaną, bet iš tikrųjų į visa tai norisi numoti ranka dėl patrauklaus rašymo stiliaus, rašytojos gebėjimo gilintis į personažus, jų savijautas, pateikti juos abejojančius, klystančius, mėginančius taisyti padėtį ar dar labiau skęstančius savo pačių netinkamuose pasirinkimuose. Skausminga, daugiasluoksnė, su daug pasimetimo ir atradimų, kuriuos norime visada būti padarę kur kas anksčiau, kelianti įvairiausias emocijas, stipri, mano skonio knyga. Tikiuosi, kad tai – ne paskutinė S. Shalev knyga, pasirodžiusi lietuviškai.
Mano knygų pasaulis 