10.16. Maja Lunde „Vandens istorija“


„Vandens istorija“ – antroji autorės numatytos tetralogijos apie ekologines nelaimes dalis. Pirmoji – „Bičių istorija“, kurią perskaičiau vos jai pasirodžius Lietuvoje. Įdomi, negirdėta idėja apie tai, kas nutiktų, jei staiga pranyktų bitės, tuomet suintrigavo, tad buvo smalsu, ką autorė sugalvojo šįkart, pateikdama kitą galimą katastrofą ateityje: vandens išteklių nykimą ir to padarinius pasauliui.

Tiems, kas abejoja, kiek abi knygos susijusios, galiu patikinti, kad „Vandens istorija“ pasakoja visai kitą istoriją, tad tai nėra pirmojo romano tęsinys. Šįkart siužetas padalintas į dvi dalis: 2017-uosius ir 2041-uosius metus.

2017-aisiais už Norvegijos ledynų, upių ir krioklių išsaugojimą kadaise kovojusi buriuotoja Signė plaukia laivu pas mylimą žmogų ir ruošiasi jam pristatyti ypatingą krovinį – tai paskutinis moters tikslas šiame gyvenime. 2041-aisiais, ateityje matome sausros ir gaisrų išvargintą Prancūzija, penkerius metus nemačiusią lietaus. Davidas su dukra, netekę namų, randa prieglobstį pabėgėlių stovykloje. Čia jie tikisi sulaukti ir kitų šeimos narių: Davido žmonos bei sūnaus. Jie privalo dalintis menkais vandens ir maisto daviniais su kitais gyventojais ir neprarasti vilties, kad vieną dieną visi sulauks lietaus.

Man patinka, kad M. Lunde kuria distopijas, kurios įtikina savo tikroviškumu. Skaitant tiek „Vandens istoriją“, tiek ir šią, kyla mintys apie tai, kad pasaulis jau eina aprašomos katastrofos link. Šioje knygoje man patiko ir ateities pasaulio aprašymas: nepakeliama sausra, karštis, kurie prisideda prie slegiančios atmosferos, išties buvo jaučiamas skaitant (be to, pati sunkiai ištveriu karščius, tad ne taip ir sunku suprasti, kaip jaučiasi veikėjai). Kad ir kalbama rimtomis temomis, viskas dėstoma lengvu, neįmantriu rašymo stiliumi. Nors esu skaičiusi ne vieną atsiliepimą, kad „Vandens istorija“ silpnesnė už savo pirmtakę, ir suprantu, kodėl taip teigiama (blankūs veikėjai, nestinga melodramiškų momentų), visgi man pačiai skaitymo procesas buvo tiek pat malonus, kaip ir skaitant pirmąją knygą. Prieš paimdama „Vandens istoriją“, savaitę neskaičiau jokios knygos (natūraliai, tiesiog net nebuvo minties ką nors atsiversti), tad galbūt tai prisidėjo prie to, kaip mėgavausi pačiu tekstu. Gali būti, kad ir ramus pasakojimo tonas man tiko – pats tas po visų emociškai stiprių kūrinių, kurių vasarį netrūko. Nors tikiu, kad ne vienam ir šis sukels nemažai emocijų, jei tik pagrindinė tema ir iškeliamos problemos pasirodys aktualios.

Maja Lunde vis dar intriguoja, tad ateity, jei tik pasitaikys galimybė, o autorė nepersigalvos ir rašys likusias dvi knygas (kiek domėjausi, trečioji turėtų būti apie nykstančius gyvūnus), skaitysiu ir tikėsiuos, kad dar turės, kuo nustebinti.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.