10.10. Hans-Ulrich Treichel „Pražuvėlis“


Prieš savaitę apsilankiusi bibliotekoje itin apsidžiaugiau, radusi „Pražuvėlį“ – autorius dalyvaus jau greitai vyksiančioje knygų mugėje, tad perskaityti knygą prieš apsilankant renginyje, labai norėjau.

Pasakojimas nukelia į 6-ąjį dešimtmetį, pokarinę Vokietiją. Paauglys sužino, kad brolis Arnoldas visai nėra miręs, kaip jam iki tol pasakodavo. Jis tiesiog dingo, kai tėvai traukėsi iš rytų į vakarus, ir dabar galbūt atsirado. Pagrindinis veikėjas nėra pasiruošęs priimti pradingėlio į savo šeimą ir tyliai pyksta, o tuo tarpu tėvai jau planuoja dalyvavimą tyrimuose, kurie turėtų atskleisti jų giminystės ryšių egzistavimo tikimybę.

Tai autobiografinis kūrinys, papasakotas tarsi vienu įkvėpimu (tekstas vientisas, nesuskirstytas į skyrius). Pagrindinis veikėjas auga su tėvais, kurie, rodos, jo nemato. Visur, kur tik bebūtų, sklinda Arnoldo vardas, mamos prisilietimai ir žvilgsniai, kad ir nukreipti į kartu gyvenantį sūnų, bet emociškai susiję su dingusiuoju. Paaugliui visą laiką atrodė, kad tėvų veiklos, mintys nukreiptos tik į Arnoldą, kad pastarasis yra priežastis, kodėl jie priima vienokius ar kitokius su buitimi, darbu susijusius sprendimus. Vietomis išties gerai perteikiamas skausmas, kurį jaučia pagrindinis veikėjas dėl trūkstamos meilės ir švelnumo. Todėl, kad ir koks savanaudiškas pyktis atrodytų, bet jis tampa visiškai suprantamas, stebint situaciją, kurią matė pasakotojas savo šeimoje. Tėvų tarpusavio santykiai, jų bendravimas su vaiku patraukia dėmesį, visgi apie įvairias traumines patirtis skaityti įdomu, ypač, kai dar žinoma, kad tai neišgalvota istorija.

O kas mažiau įdomu? Visos aprašytos ekspertizės, kurios gal pradžioje kiek sudomina, nes visgi tai seni laikai, tad ir tyrimo būdai – toli gražu nemodernūs, bet po kiek laiko skaityti apie tai, kaip kas matuojama, kas su kuo siejasi, o kas ne, prailgo (o turint galvoje, kad knygoje – vos šimtas su trupučiu puslapių, o teksto šriftas – didokas, atrodytų tokį žodį vartoti net kažkaip netinkama). Ir pats tekstas neįtraukė tiek, kiek tikėjausi. Buvo gerų momentų, kad ir pabaigą norisi pagirti, bet bendrai jaučiau, kad ganėtinai sunkiai stūmiausi per puslapius, net buvo keista, kad tokia trumpa, o taip ilgai skaitau.

Bet noro užsukti paklausyti knygos autoriaus mugėje nepradangino, tad tikėtina, kad ateity jo pavardė tinklaraštyje dar bus paminėta.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.