10.7. Kastytis Sarnickas „Turnė“


Kai išgirdau apie „Turnė“ pasirodymą, iš karto susidomėjau. Kai dabar pagalvoju, tikriausiai suintrigavo knygos pristatymas socialiniuose tinkluose, pasirodę pirmieji atsiliepimai, nes G&G Sindikato neklausau, tad tai nebuvo variantas, kai norisi perskaityti vien dėl autoriaus. Pats romanas pasakoja apie neegzistuojančią kultinę roko grupę „Alkūninis velenas“, kurios muzikinė karjera tęsiasi jau penkiolika metų, o dabar grupės nariai išvyksta į dešimties dienų koncertinį turą po Airijos ir Didžiosios Britanijos miestus. Atsidūrimas pačiose įvairiausiose scenose, laisvalaikio leidimas vartojant alkoholį ir mąstant, kaip prabėgo laikas ir pasikeitė tai, ko iš jų norima ir tikimąsi, suabejojama, ar jiems dar nereikia užbaigti karjeros, nes populiarumas jau kurį laiką prislopęs.

Pirmas dalykas, kurį mini daugelis perskaičiusiųjų – humoras. Tam ir aš galiu pritarti, nes prajuokino ne kartą. Tam įtakos galėjo turėti ir rašymo stilius, nes kalba (tiek monologai, tiek dialogai), kad ir paįvairinta keiksmažodžiais, bet natūraliai skambanti, tad ir skaitant jautėsi lengvumas. Patiko ir tai, kad veikėjai priklauso šių dienų Lietuvai, t.y. aplinka nėra išgalvota, minimi egzistuojantys renginiai (M.A.M.A. muzikiniai apdovanojimai, „Eurovizija“, „Muzikinė kaukė“) ar asmenys (Ramūnas Zilnys, Paulius Ambrazevičius, tokie atlikėjai kaip Mia, Tomas Augulis, tas pats G&G Sindikatas ir kt.). Žinoma, apie visa tai irgi juokaujama, bet humoras – patrauklus, nėra grubumo ar ironijos, pereinančios į užgauliojimą ar tyčiojimąsi. Be abejo, gastrolėse neišvengiama įvairių kuriozinių nutikimų, alkoholis jų skaičių keliskart padidina. Na, ir patys veikėjai gan neblogai apibrėžti, kiekvienas turi išskirtinių bruožų, kurie atsiskleidžia aprašant kiekvienam nutinkančius nuotykius ar kylančius klausimus.

Ir viskas būtų labai neblogai, bet kažkuriuo metu ėmė jaustis monotonija, kuri vis mažino įdomumą, kol galop jo beveik neliko. Daug pasikartojimų (kai prieš kiekvieną koncertą žadama nusipirkti normalaus maisto, o vis tiek prisiperkama alkoholio, kai vis žadama eiti apžiūrėti miesto žymių objektų, plaukioti baseine ar skaityti knygą, bet galop visi susitinka prie baro – kelis pirmuosius kartus gal ir prajuokina, bet po to kažkaip jau šypsenos nebekelia), o ir pati veikėjų kasdienybė ima atrodyti per daug vienoda: atvykstama į miestą, prisigeriama, nueinama pakoncertuoti, po koncerto einama gerti, prabundama ne visai aišku kokioje padėtyje ar kokioje vietoje, piktas vadybininkas visus surenka, vėl važiuojama į kitą miestą ir ta pati istorija kartojama. Nežinau, kaip realiai visame tame dalyvaujant būtų, bet skaitant po kiek laiko tampa nebeįdomu. Romane bandoma nemažai rimtų klausimų (draugystė ir susvetimėjimas, socialinių tinklų įtaka šių dienų gyvenime, kiek verta koncertuoti toliau, kai į pasirodymus nebeateina tiek žmonių, kiek seniau ir kt.), rodos, ir pats pasakotojas vis labiau rimtėjo, bet per visa tai buvo pereita gan paviršiumi, pritrūko kažkokios rimtesnės išvados pabaigoje. Bet geriau pagalvojus, gal ir viskas gerai su ta pabaiga (nes nusprendžia išlikti patys savimi, o ne pasiduoda daryti tai, ko patys nenori).

Norintiems pasijuokti ir/ar pabūti roko grupės gastrolių užkulisiuose.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.