10.4. Laura Andersen „Juodoji nuotaka“


Airijoje stovinti pilis jau daugiau nei 700 metų priklauso kilmingai Galagerių giminei. Per šį laikotarpį pilyje yra įvykęs ne vienas šiurpus, mitais apipintas įvykis: prieš šimtmetį Dženė nušoko nuo Nuotakos bokšto, jos vyro, garsaus gotikinių romanų autoriaus Evano Čeiso knygos, pasakojančios Juodosios nuotaikos legendą, rankraštis iki šiol nerastas, o prieš keletą dešimtmečių įvykusį Eideno ir Kailos tėvų nužudymą vis dar gaubia nežinia. Dabartinis vikontas Eidenas Galageris ketina ketina pilį perduoti nacionaliniam paveldo fondui, tačiau prieš tai nusprendžiama peržiūrėti kelis tūkstančius knygų ir dokumentų, sukauptų bibliotekoje. Šiam darbui pasamdoma literatūros mokslus baigusi Kara. Entuziastingai pradėjusi darbą moteris netrukus susiduria su nepaaiškinamais dalykais, vykstančiais pilyje, jau nekalbant apie šeimininkus, kurie nesutaria tarpusavyje. Kara, iš pradžių tik norėjusi patenkinti smalsumą, vis giliau klimpsta į tiesos mįslingose praeities istorijose paieškas, o netikėtai atnaujintas nužudymo tyrimas tik dar labiau didina įtampą tarp pilyje susirinkusių žmonių.

Sena pilis, didžiulė biblioteka, kurioje darbuojasi pagrindinė veikėja, menami ar tikri vaiduokliai, baugios legendos apie buvusius gyventojus – skamba tobulai, taip ir norėtųsi pačiai tokioje pilyje apsilankyti. Kalbant apie panašias į šią istorijas literatūroje, tai jau kurį laiką tokių vis privengdavau, šios galbūt irgi nebūčiau ėmusi, bet mane papirko tai, kad „Juodoji nuotaka“ – gotikinių elementų turintis romanas. Mat kaip tik tuo metu buvo kilęs noras perskaityti gotikinį D. du Maurier kūrinį „Rebeka“. Kadangi neatrodė, kad greitu metu man ją pavyktų gauti, pagalvojau, jog šiam kartui „Juodoji nuotaka“ tiks kaip alternatyva. Ir pradžioje dar kiek įtariai žiūrėjusi galiausiai likau nustebinta, nes įtraukti sugebėjo kur kas labiau nei tikėjausi.

Kaip galima susidaryti įspūdį iš anotacijos, yra trys siužetinės linijos. Daugiausiai koncentruojamasi į dabartį, tačiau nemažai dėmesio skiriama ir senesniems įvykiams, taip po truputį atskleidžiant vis daugiau detalių, susijusių su sprendžiamais knygoje galvosūkiais. Ir net negalėčiau sakyti, kad kažkurio laikmečio istorija patiko mažiau ar daugiau, nes absoliučiai visas romanas įtraukė taip, kad negalėjau visiškai atsitraukti, o darbe būdama svajojau, kaip grįžusi namo užbaigsiu skaityti. Siužetas nėra itin originalus, kaip ir personažai nėra kažkuo ypatingi, bet viskas supinta ir pateikta taip, kad įdomumas nesumažėjo iki pat paskutinių puslapių, kartu su veikėjais spėliojau, kas slepiasi už visų legendomis apipintų mirčių praeityje bei kas atsakingas už Karos patirtus nemalonumus pilyje. Mistika, kurios galima rasti šiame romane, išties tampa neprastu prieskoniu šioje istorijoje. Žinoma, yra ir romantinė linija, kurią norisi pagirti už tai, kad buvo plėtojama lėtai, neužėmė daugiau vienos nei reikėtų – pilies istorija visada išliko pirmoje vietoje. Tai man atrodo kaip pliusas, kadangi romane ir taip ganėtinai nemažai įvairių dramų, tad minėtos siužetinės linijos išplėtimas būtų viską tik dar labiau nusaldinę.

„Juodoji nuotaka“ – lengvai skaitomas ir įtraukiantis, detektyvinių elementų turintis romanas, kuriame yra ir sena pilis, ir didžiulė biblioteka su skaityti bei narplioti paslaptis mėgstančia pagrindine veikėja, ir įdomių legendų, pasakojimų bei mistinių įvykių prisotinta istorija. Panašių knygų mėgėjams – vertas dėmesio skaitinys.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.