9.59. Golnaz Hashemzadeh Bonde ,,Tai buvome mes“


Artėjant Kalėdoms neretai ieškoma gražių, gal net pamokančių, mielų istorijų – tą galima pastebėti skaitytojų paskyrose socialiniuose tinkluose. Aš nebūčiau aš, jei tokiu metu neužsinorėčiau kaip tik ko nors priešingo: stiprių emocijų, kad ir kokios sunkios jos bebūtų, ironijos, tamsios nuotaikos. Prieš porą metų Kūčių rytą pradėjau pažintį su Ch. Bukowski (ir net gaila, kad po ranka šiuo metu neturiu nė vienos jo knygos) bei J. M. Coetzee, pernai gruodžio mėnesį įkritusi buvau į ,,Įsimylėjimų“ bei ,,Meilės gyvenimo“ tamsumą, o šiemet irgi esu pasidėjusi (ar netgi jau pradėjusi) ne vieną visai nešventišką romaną. Šios dienos skaitinys – ,,Tai buvome mes“ – ne išimtis.

Nahida gimė ir jaunystę praleido Irane. Čia, būdama aštuoniolikametė ir švęsdama su šeima įstojimą į universitetą studijuoti medicinos, susipažįsta su Masudu. Jis tiki laisve ir tuo, kad senąją politinę sistemą reikia sugriauti, netrukus įtraukia ir ją į revoliucinį judėjimą, labai greitai prie revoliucionierių prisideda ir jauniausioji merginos sesuo Nura. Tačiau žiauri tikrovė greitai sunaikina jų naivias svajones, Nahida su Masudu, įsigiję padirbtus pasus, pabėgą į Švediją. Praėjus trisdešimčiai metų Nahida sužino serganti vėžiu. Ji ima dar labiau pykti ant visko – ant savo ligos, medikų, suaugusios dukters, gyvenimo.

,,Visada tikėjau esanti stipri, visada galvojau, kad esu stipresnė, nei žmonės mano. Bet dabar pradedu jausti, kad yra atvirkščiai, kad žmonės įsivaizduoja, jog aš visada susitvarkau pati. Bet jie klysta. Aš taip bijau, taip bijau mirti. Bijau labiau nei kada nors gyvenime, labiau nei kada nors maniau, kad šitaip bijosiu. Maniau, kad mane ištiks staigi ir žiauri mirtis (…). Štai kam buvau pasirengusi. O ne šitam. Laukimas. Laukimas. Po diagnozės praėjo metai (…).
Aš ne taip įsivaizdavau. Ne šito tikėjausi iš gyvenimo. Tik ne tokio ištęsto mirties laukimo.“

Pasakojimas nenuoseklus: dabartį keičia įvairūs praeities momentai, po kurių vėl grįžtama prie dabartinių įvykių. Knygos apimtis nedidelė (o ir lietuviškas leidimas gan nemažai pustuščių puslapių turi, šriftas – ne iš smulkiausių), tačiau skirtingų gyvenimo etapų nuotrupos susidėlioja į aiškų vientisą vaizdą, o emocijų tiek, kad pakaktų ir kelissyk daugiau puslapių turinčiam romanui. Prieš imant šią knygą, reiktų nusiteikti, kad tai emociškai sunki knyga. Sunki dėl atmosferos, persunktos pykčiu, skausmu, vienatve, visa tai veržiasi, rodos, iš kiekvienos pastraipos. Bet sužinant vis daugiau detalių apie Nahidos gyvenimą ateina ir suvokimas, iš kur sukauptas pyktis, kodėl vietoj malonios šypsenos, apkabinimo ar gražaus žodžio, apie kurį mintyse galvojama, yra išspjaunami skaudūs, įžeidžiantys ar ironiški pasakymai, kodėl žiūrėdama į sutrikusius/įskaudintus dėl jos šiurkštaus elgesio, moteris jaučia ne gėdą, o kaip tik dar labiau padidėjusį pyktį ir kaltinimus, kad jie patys to nusipelnė. Nahida prisimena vos keletą malonesnių gyvenimo momentų kurie itin šviesūs, trumpam ne tik veikėjus, bet ir skaitytojus atitraukiantys nuo kūrinyje vyraujančios tamsos. O toje tamsoje – neegzistavusi ,,normali“ vaikystė, daug skausmo, smurto, netekčių, bėgimas į svetimą šalį, išdavus savo giminaičius, saugumo paieškos, nenoras susitaikyti ir ieškojimas kaltų. Nuotaika pernelyg nekinta iki pat pabaigos, nors atrodo, kad vienas įvykis įnešė šiokių tokių permainų santykiuose tarp veikėjų ar pagrindinės veikėjos santykyje su savimi (visgi tikėtis visiško ,,atsivertimo“ būtų naivu, tuo ir patiko man ši istorija, kad buvo išvengta pokyčių, neįtikinančių dėl staigumo ar jų masto).

,,Puikiai atsimenu tą jausmą – nemiegojusi visą naktį, šokusi, kol ėmė skaudėti pėdos, dainavusi ir kalbėjusi tiek, kad gerklė net čežėjo iš sausumo, o vis dėlto nesijaučiau pasisotinusi. Atvirkščiai – norėjosi daugiau. Tas alkis.
Manau, kad būtent tai ir yra gyvenimas – alkti. Mėginu sugalvoti, dėl ko dabar būtų verta nemiegoti visą naktį, bet man nekyla jokių minčių, nė vienos. Gal aš pasisotinau“

Kai bibliotekoje pamačiau šią knygą, anotacija leido suprasti, kad tai bus vienas tų niūrių pasakojimų, kurie koncentruojasi ne kiek į veiksmą, o kiek į pojūčius, emocijas, veikėjų daromus pasirinkimus. Pirmas įspūdis buvo teisingas, galiu teigti, kad net ir daug labiau įtraukė nei tikėjausi. Stiprus beviltiškumo jausmas, suvokimas, kad veikėja niekaip neištrūks iš to visur esančio skausmo, smurto, kurio pilna buvo jos aplinkoje, taiklūs pamąstymai apie tai, kaip mes patys to nenorėdami tiesiog iš stebėtos aplinkos padarome išvadas apie tai, kas yra normalu ir kad taip ir turi būti (ir kaip dėl neteisingų išvadų yra kenčiama), viską griaunantis pyktis – tamsos daug, ji paveiki ir įtaigi, vietomis net ir nebesuprasdavau, ar čia dėl veikėjų visos emocijos ir pačiai sukyla, ar dėl skaitymo metu kilusių minčių. Tad skaityti rekomenduoju tiems, kurie nesibaido emociškai sunkios literatūros.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.