9.47. Gloria Goldreich ,,Mano tėvas Šagalas“


,,Mano tėvas Šagalas“ – tikrais faktais paremtas romanas apie Idą, vieno žymiausių XX a. tapytojų Marko Šagalo dukterį. Taip teigiama anotacijoje, tačiau verta paminėti, kad Markas – ne ką mažiau svarbus veikėjas, kai kada netgi užgoždavęs pagrindiniu personažu turėjusią būti Idą. Dailininkas realiame gyvenime visuomet troško būti žymiausias, labiausiai gerbiamas, gražiausias, mylimiausias ir kitoks -iausias, todėl tai, kad jis neretai buvo dominuojantis personažas romane, nė kiek nestebino.

Pradžioje knyga sudomino karo tematika, žydų tradicijomis ir, be abejo, pačiu Marku Šagalu. Jis, žmona Bela ir dukra Ida – žydai, tad per karą, nusinešusį daugybės žydų gyvybes, jiems nesyk teko bėgti į kitą šalį. Romane veiksmas rutuliojasi keliose Europos šalyse, taip pat Niujorke, nors mintyse ir prisiminimuose Idos tėvai neretai nusikelia į Rusiją, ypač į Vitebską (dabar Baltarusija), kuri abu užaugo. Viso pasakojimo metu galima matyti, kaip dažni bėgimai paveikė veikėjus: nepasitikėjimas, noras išvengti didesnių permainų, slėpimasis savo išsigalvotame pasaulyje, nutolimas pasitelkiant kokias nors veiklas (tapybą, rašymą), bandymai visais būdais ieškoti saugumo, pastovumo. Nors ir nepraktikavo judaizmo, Šagalai neretai laikydavosi tam tikrų žydams būdingų tradicijų ir taisyklių. Tai ryškiausiai atskleidžiama pradžioje, kai Ida sužino pastojusi. Skaitydama apie tėvų kaltinimus, esą dukra padariusi šeimai gėdą, prievarta keliamas vestuves ir priežastis, kodėl vestuvės būtinos, varčiau akis dėl tokio tunelinio mąstymo, kai argumentai renkami pagal patogumą, neatsižvelgiant, kiek jie skamba protingai, svarbu, kad kiti žydai Šagalų nepasmerktų ir įvertintų.

Daugiausia galima būtų kalbėti apie šeimos narių santykius, ypač dukros ir tėvo. Tikiu, kad visi žmonės yra egoistai, visgi yra tam tikros ribos, kurias peržengęs žmogus man tampa atgrasus. Todėl nenuostabu, kad gan greitai pagrindiniai veikėjai ėmė erzinti, nejaučiau jiems jokios simpatijos. Egoizmas liejosi per kraštus. Markas – tikras savanaudis, besirūpinantis tik savo gerove. Iš pasakojimo atrodė, kad jei jam pasidarydavo svarbu, kaip jaučiasi vienas ar kitas veikėjas, kokie artimųjų gyvenimo planai, tai tik todėl, kad jis nenorėjo būti paliktas, neprižiūrėtas. Markas jautėsi karalius, tampė Idą už virvučių taip, kaip tik norėjo. Ir Ida elgėsi lygiai taip pat – irgi dėl savanaudiškų paskatų. Knygos autorė bandė jai suteikti žmogiškumo (to trūko Markui), atskleisdama jos savijautą, bandė parodyti, kaip Ida ne kartą bandydavo tapti vis labiau nepriklausoma nuo tėvo moteris, bet kas kartą tolesni veikėjos veiksmai sugrąžindavo į vieną ir tą patį: Ida, viską pamiršusi ir palikusi, lėkdavo pas tėvą. Nors nesyk buvo atstumta ir sulaukė iš tėvo šiurkščių frazių, liudijančių, kad jam rūpi tik jis pats, moteris vis vien nesipriešindavo ir sutikusi myluodavo, stengdavosi kiekvieną norą išpildyti. Vietomis net purtydavo nuo tokių santykių, nuo tos nesveikos priklausomybės ir manipuliacijų, tad net ir pačiai keista, kad vis tiek knygą skaičiau ir negalėjau atsitraukti. Net ruošdamasi kelių dienų išvykai pasvajojau: pasiimčiau knygą, jei tik būtų galimybė perskaitytus puslapius palikti namie – svoris ir dydis visai netiko mano kelionės aplinkybėms.

Kalbant apie romano apimtis, pamenu, pradžioje beveik šešių šimtų puslapių knyga kiek baugino (o jeigu nepatiks, bet nedrįsiu padėti į šalį ir kankinsiuosi skaitydama visus tuos šimtus?), bet netrukus supratau, kad net keldama dvejopą įspūdį ji bus greitai perskaityta, kadangi puslapių skaičius mažėjo neįtikėtinai sparčiai. Visgi versdama puslapius jaučiau, kad kai ką papasakoti buvo galima žymiai trumpiau. Autorė užsižaidžia, todėl galima rasti daug pasikartojimų, kalbėjimų apie tai, kas buvo aptarta jau ne vieną ar du kartus ankstesniuose skyriuose – pavyzdžiui, apie Idos grožį, kaip ji traukė aplinkinius vyrus, Marko narciziškumą, Idos gebėjimą elgtis su pinigais.

Romanas tapo ir puikia pažintine priemone, kadangi apie M. Šagalą, kitaip nei apie kitus nesyk minimus dailininkus (skaitant galima atsidurti menininkų vakarienėse, pajusti, kokios intrigos vyko tarp tos pačios meno srities atstovų – tai dar viena itin sudominusi knygos dalis), žinojau nedaug. Matyt, M. Šagalas kažkokiu būdu praslydo, nes nei jo paties, nei jo kūrinių nebuvau mačiusi (o gal tik neprisimenu – tikriausiai vienas kitas buvo rodytas dailės pamokose). Todėl nė nebaigusi skaityti pasidomėjau ne tik jo tapyba, bet ir kaip iš tikrųjų atrodė visi veikėjai.

,,Mano tėvas Šagalas“ – tai romanas, neturintis patrauklių veikėjų, dėl kai kurių autorės sprendimų taip pat galima būtų ginčytis, bet, nepaisant to, turinys įtraukia ir puslapiai tirpte ištirpsta.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.