9.42. Rohinton Mistry ,,Šeimos reikalai“


Rohinton Mistry yra jau pažįstamas Lietuvoje, ,,Šeimos reikalai“ – antroji į lietuvių kalbą išversta jo knyga. Pirmoji (,,Trapi pusiausvyra“), kaip ir garsioji G. D. Roberts ,,Šantaramas“, liko taip ir neatsiverstos, nes suveikė atvirkštinė reakcija: kuo daugiau visi gyrė, tuo mažiau norėjosi jas skaityti. Neslėpsiu, kad ir ,,Šeimos reikalus“ ėmiau su šiokiu tokiu skepticizmu bei išankstiniu nusistatymu, nors tam priežasties nebuvo. Bet tas išankstinis nusistatymas greitai dingo.

Narimanas – parkinsonizmo kamuojamas senolis, kuris pasivaikščiojimo metu susilaužė koją. Dėl sunkios būklės beveik nepajėgiančiam judėti vyrui reikalinga nuolatinė priežiūra. Iki tol gerbtas ir Narimanas tampa našta kartu su juo gyvenantiems įvaikiams, tad šie nusprendžia jį nugabenti pas įseserę, senolio dukrą, kartu su vaikais bei vyru gyvenančią mažame bute. Nepriteklius, varginanti rutina, ankštuma ima ardyti iki tol vyravusią idilę ir šeimai tenka ieškoti išeičių iš susidariusios padėties.

Žmogus, žavėjęs artimuosius sąmoju, visaip padėdavęs jiems materialiai, stengęsis parodyti, kad visus vaikus myli vienodai, galiausiai tampa nereikalingu, pasišlykštėjimą keliančiu objektu. Prasiveržia ilgai kauptas pyktis, pavydas ir skausmas, kaltinimai, sąžinės graužatis, melas – šiame romane išties daug tamsos. Vienam Narimanas tampa nereikalinga našta, kitam – nemaloniu įspėjimu, kas gali laukti bet kurio jauno, apie senatvę nė nesusimąstančio žmogaus. Šviesos įneša tik Narimano anūkai ir dukra – kartais atrodydavo, kad gerumas (kai kada regimas tiesiog veikėjų mintyse) nesiderina su vyraujančia niūria atmosfera.

Pasakojimas nelengvas emociškai, nes skaitant sunku patikėti, kad bus šviesa tunelio gale – atrodydavo, kad jei ne viena, tai kita kliudo veikėjams patirti bent kiek džiaugsmo. Visgi meluočiau, jei sakyčiau, kad skaitant norėsis tik liūdėti (o kažkam gal ir ašarą nubraukti): yra nemažai tragikomiškų situacijų, kurios akimirksniu prajuokina, bet kartu palieka ir slogų jausmą matant, kokia beprotybė vyksta romane. Taip pat yra ir švelnių, mielų epizodų, apie kuriuos jau buvau užsiminusi. Tad knyga, kaip ir pati Indija, – kontrastinga.

Nors knygos apimtis nemaža, skaitydama to net nepajutau – gal dėl emocinių kontrastų, gal dėl to, kad rašoma ne tik apie Narimano slaugą, bet ir apie politinę padėtį Mumbajuje – iškeliamos tokios problemos kaip nelegalūs lošimai, neraštingumas (įdomu buvo skaityti apie žmogų, rašantį ir skaitantį laiškus žmonėms, kurie patys negeba to padaryti), korupcija, tradicijos ir kt. Personažai ryškūs, įtikinami, apie kiekvieną galima susidaryti tvirtą nuomonę, kai kurie pasakojimo eigoje keičiasi, bet tie pokyčiai vyksta natūraliai. Nebuvo minties, kad štai, jis buvo vienoks, o dabar staiga tapo kitoks – viskas lengvai paaiškinama, atrodo, lyg tie pokyčiai būtų savaime suprantama aprašomų įvykių pasekmė. Įdomu matyti, kaip kiekvienas veikėjas dorojasi su sunkumais, ko griebiasi, kaip elgiasi, jei kas pasiseka arba (dažnesnis atvejis) baigiasi ne taip, kaip tikėtasi. Pavyzdžiui, Narimano žento pokyčiai kaustė dėmesį iki paskutinio puslapio.

Artėjant prie pabaigos kai kurie autoriaus sprendimai manęs neįtikino, pasirodė per lengvi ir sujaukė susidarytą nuomonę – jau buvau išsigandusi, kad siužetas taip ir eis silpnyn. Bet gerą įspūdį sustiprino vienas personažas. Pabaigos ,,žvaigždė“ – nebe Narimanas, o jo žentas. Kai pastarojo pokyčiai pasiekė aukščiausią tašką, puslapiai tirpte tirpo. Buvo sunku stebėti, kaip visai nekaltai atrodę veiksmai galop nuvedė taip toli.

Kaip ir teigiama anotacijoje, tai romanas apie šeimą, jos stiprybę, artimųjų paramą. Visgi man pačiai pirmiausia tai yra knyga apie žmones, jų savanaudiškumą, norą išvengti nemalonių pareigų, ieškoti būdų, kaip save nuraminti, pabėgti nuo problemų, nebematyti kitų, tik savo paties poreikius, pasislėpti, gyventi su savo tiesa, atmetant bet kokią kitą. Ir tik tuomet tie visi kiti gražūs dalykai.

„Šeimos reikalai“ – įsimintina, liūdna, kelianti klausimus, kurie aktualūs ne vien Indijai, knyga. Vietomis skaitant net ir nebesvarbu būdavo, kurioje šalyje vyksta veiksmas, nes panašūs dalykai vyksta ir visai šalia, mums to net nežinant (o kai kada ir žinant). Verta skaitymo.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.