9.38. Gillian Flynn ,,Aštrūs pjūviai“


Kažkada skaičiau ,,Tamsumos“, ji man patiko, bet kitų autorės knygų imti neplanavau. Tačiau sužinojusi, kad pasirodė pagal ,,Aštrūs pjūviai“ sukurtas serialas (HBO + Amy Adams pagrindiniame vaidmenyje – man to visiškai užtenka, kad susidomėčiau), pagalvojau, jog vertėtų pirmiausia susipažinti su romanu, o tik tuomet peržiūrėti televizinę istorijos versiją.

Laikraščio korespondentė Kamilė išvyksta reportažui į gimtąjį Vind Gapą po to, kai viena po kitos įvyksta dviejų paauglių žmogžudystės. Daugelis nori tikėti, kad žudikas – koks nors atklydęs ar neseniai miestelyje gyvenantis asmuo, tačiau Kamilė įtaria, kad žmogžudys yra vietinis. Nors moters vadovas manė, kad tai, jog ji čia gyveno, leis lengviau išgauti informacijos, viskas įvyksta atvirkščiai dėl jos prastų santykių su šeima, niūrių su paauglyste ir vaikyste susijusių prisiminimų. Klausinėdama miestelio gyventojų apie aukas, bandydama išgauti bet kokios naudingos informacijos, kuri ne tik būtų tinkama jos straipsniui, bet ir atskleistų kaltininką, Kamilė, pati to neplanavusi, vis giliau brenda ir į savo šeimos paslaptis.

Kaip ir ankstesnė G. Flynn knyga, taip ir ši paliko gerą įspūdį savo kurtais personažais: ryškiais, įsimintinais, nevienpusiškais (t.y. nėra skirstymo į geruosius ir bloguosius, jie visi turi savo šviesiąją ir tamsiąją pusę). Pagrindinės veikėjos Kamilės kūnas išmargintas įvairiais jos pačios išpjaustytais žodžiais, kuriuos ji pradėjo pjaustyti nuo paauglystės, dėl tokiu būdu malšinto vidinio skausmo ji yra gulėjusi ir psichiatrinėje ligoninėje, o dabar jau ilgus metus moteris neprisileidžia nieko kad tik nereiktų parodyti to, ką slepia po ilgomis rankovėmis ir žemę siekiančiais sijonais, apie tai žino vos keletas žmonių. Ji grįžta į savo vaikystės namus, kuriuose jos niekas nelaukia. Viskas, ką pajėgia motina, tai tik mėtytis nebūtinais kaltinimais, sukelti sąžinės graužatį, Kamilę sugrąžinti į tą paauglystės būseną, iš kurios ji taip stengėsi ištrūkti. Šiuose namuose vis dar gedima prieš daug metų mirusios Kamilės sesers, ji prisimenama kaip ypatinga dukra, ne tokia, kaip likusios dvi. Ama, vos trylikos, visiškai svetima savo vyresnei seseriai, kenčianti motinos šaltumą bei užeinančius perdėto rūpinimosi periodus, pasižymėjusi tarp paauglių, kaip arši lyderė, kurios visi klausosi ir bijo, ji visiškai nejaučia ribų nei bendraudama su vyresniais, nei šaipydamasi iš tų, kurie jai kuo nors neįtinka. Lengva pastebėti, kad šio romano pamatas – moterys, kiekviena savaip kovojanti už savo išlikimą ir pripažinimą. Visos trys – įdomios, kad ir nekeliančios simpatijos, bet intriguojančios. Žavi charakterių išbaigtumas, vientisumas (kai kiekviena lieka ištikima sau iki pat paskutinio puslapio).

Kai kada net susimąstydavau, ar reikalinga detektyvinė siužetinė linija, nes net tuomet, kai kuriam laikui spėlionės būdavo atidedamos į šalį, skaityti buvo ne ką mažiau įdomu. Ir viskas – dėl charakterių, dėl aprašomų santykių, keliamų emocijų. Emocijos – ne iš šviesiųjų, bet man patinka tokios nemalonios, purvo, keistumo turinčios istorijos, kuriose blogis – patys žmonės, dėl įvairiausių priežasčių tampantys priešais net patiems artimiausiems, nesveikų santykių pateikimas. Žinoma, pamąstymai apie detektyvo reikalingumą po kurio laiko dingo, nes pasidarė be galo smalsu: jau nesyk sakiau, kad skaitydama trilerius labai retai spėlioju, kas yra kaltininkas, bet šįsyk sėdėjau ir kartu su pagrindine veikėja dėliojau visus taškus ant i, vertindama jos ar kitų veikėjų išsakytus argumentus vieno ar kito įtariamojo atžvilgiu. Ir galvoju, kad dėl šio susidomėjimo vėlgi turiu dėkoti gerai išplėtotiems charakteriams ir įtraukiančiam turiniui: susigyvenusi ir gerai įsigilinusi į veikėjus, jų aplinką, pajaučiau, kad man rūpi ir jie, ir tai, kas yra žudikas, tad natūraliai tarp jų ėmiau ieškoti kaltininko. Netgi sakyčiau, kad pradžia buvo kiek lėtoka, jau susitaikiau, kad bus gan vidutiniškas detektyvas, bet kuo toliau, tuo susidomėjimas tik didėjo, o pabaiga, kuri, kad ir be didelių netikėtumų galop baigėsi, bet irgi prisidėjo prie gero įspūdžio, kadangi autorė išvengė galimo saldumo, tam tikro happy end’o, kurio galima buvo tikėtis net po išaiškintų paslapčių.

Man šis detektyvas – visiškas gėris, kaip tik toks, kokio ir norisi: stiprūs charakteriai, įtraukiantys veikėjų santykiai, sukeliamas rūpestis dėl to, kaip viskas rutuliosis ir kaip baigsis, puiki pabaiga. Pranoko lūkesčius, tuo ir džiaugiuosi.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.