9.36. Vicki Grant ,,36 klausimai, pakeitę mano nuomonę apie tave“


Niekada neskirsčiau skaitinių į vasariškus ir kitiems sezonams skirtus, jei tą ir paminėdavau, tai nebent norėdama apibūdinti siužeto bei rašymo stiliaus paprastumą. Knygas renkuosi pagal nuotaiką, o ne pagal metų laikus. Visgi nesibaigiantys karščiai galiausiai paveikė ir skaitymą: pastarąsias dvi savaites pradėjau ne vieną kūrinį skaityti, bet grįžti noro nebuvo nei prie vieno iš jų. Supratau, kad tokiu atveju reikia bandyti tai, ką lengviausio turiu – paaugliams skirtas romanas ilgiausiu pavadinimu pasirodė tam tinkamas. Ir išties, jai neteko papildyti nebaigtų skaityti knygų krūvos.

Romane pasakojama apie Hildę ir Polą, kurie sutinka dalyvauti psichologiniame eksperimente. Jo tikslas yra išsiaiškinti, ar galima priversti du žmones įsimylėti / sukelti norą kurti artimesnius santykius. Eksperimento eiga: abu vienas kitam turi užduoti 36 klausimus ir į juos atsakyti.

Netyčia internete pastebėta anotacija ir buvo tai, kodėl šią knygą apskritai pasiėmiau skaityti. Viršelis, tikslinė auditorija (paaugliai) vargu, ar bebūtų paskatinę paimti ją į rankas, bet siužeto pagrindas įjungė žalią šviesą. Prisipažinsiu, kad buvo smalsu pamatyti, kokie bus pateikti klausimai. O antra priežastis – mėgstu filmus, kurių pagrindas yra dialogas, nes geri pokalbiai net ir banaliausio siužeto filmą gali paversti įsimintinu. O iš šio romano ir tikėjausi, kad galbūt viskas ir bus vystoma būtent taip: du žmonės, 36 klausimai ir ištisas dialogas.

Aišku, buvau naivoka, nes autorė nusprendė, kad vien dialogų neužteks, reikia įterpti ir dramų bei vieno iš veikėjų – Hildės – kasdienybės. Todėl tai, kas turėjo būti pagrindas (klausimai ir atsakymai) ir kas pradžioje iš tikrųjų įtraukė ir, nepaisant įvairių klišių, netgi įtampą (tokią, kokia gali būti įmanoma paaugliškoje draminėje istorijoje) sukūrė, po kažkurio skyriaus neteko prasmės, nes buvo susitelkta į kitus dalykus, o klausimai, kad ir prisiminti pabaigoje, vargiai beturėjo kokios įtakos siužetui. Apie pačius klausimus daug nesiplėsiu: nuo paprastesnių pereinama prie vis sudėtingesnių, skatinančių kalbėti vis asmeniškesnėmis temomis, kas visiškai suprantama, noras ar nenoras apie juos kalbėti skatina papildomus klausimus bei įvairias veikėjų reakcijas – tas man patiko. Visgi kai kada suabejojau dėl pačių klausimų, nes jie atrodė kaip tyčia parinkti būtent šiems žmonėms, lyg būtų žinota apie jų situaciją ir kas jiems patiems svarbiausia, kai kur klausta apie panašius dalykus, tik formuluotės kisdavo, tad norėjosi kiek daugiau įvairovės.

Autorei visiškai nepavyko sukurti veikėjų. Net ir pats Polas kažkuriuo metu pasako, kad Hildė prieštarauja pati sau, dėl ko visiškai pritariu. Suprantu, kad autorė pasirinko lengviausią kelią ir sukūrė kiek įmanoma stereotipiškesnius personažus. Polas – grubus, kietas, mažai kalbantis, ironiją mėgstantis, vienišas, sunkiai materialiai besiverčiantis vaikinas, po kurio kieta išore slepiasi jautri, talentinga būtybė ir skausmingi išgyvenimai. Tuo tarpu Hildė – pasiturinčioje šeimoje gyvenanti moksliukė, lankanti begalę būrelių, turinti keletą gerų draugų mergina, kurios ideali šeima visai neseniai pradėjo griūti. Bet kuriami portretai tokie nevientisi, kad iš tikrųjų nė nebeaišku, kokie jie. Vienu momentu Hildė draugams aiškina, kad jos lemtis – neturėti vyro, ji dvejoja, kad galbūt iš viso jos netraukia artimi santykiai, o kitą sekundę rašo žinutę apie tai, kaip ji lydosi dėl vos prieš keliasdešimt minučių sutikto vaikino, nors per tą laiką ji beveik nieko nesužino apie jį, o jų pokalbis atrodo kaip eilinis ginčas ir kabinėjimasis dėl kiekvienos smulkmenos (jau nekalbant apie visiškai nereikalingą intarpą, susijusį su jos sena simpatija – kodėl ji tai darė, ypač, kai po to jokių emocijų jai tai nesukėlė ir apskritai beveik nebuvo prie to grįžta). Tai, kokią Heilę buvo norima parodyti, bei tai, kokia ji iš tiesų buvo, kai kada itin skyrėsi, ir tas neprisidėjo prie to, kad atsirastų kažkokia emocija, susijusi su ja, jos situacija ar abiejų veikėjų ateitimi. Polas, kurį, kaip minėjau, norėta atskleisti kaip kur kas geresnį žmogų nei kad jis pats save visiems pateikia, vietomis pasakydavo tokių frazių, kad jų banalumas priversdavo kilstelti antakį, nes atrodydavo, kad niekas taip nešneka tikrovėje.

Užsiminiau apie dramas, jų bus keletas, bet jos trumpalaikės, iki galo neišgyvenamos, tad tampa nieko nepaliekančios ir kažkokios įtakos veikėjų elgesiui nedarančios.

Tad man patiko idėja, kai kurie dialogai mieli (ar tiesiog gan įdomūs), pradėta buvo ganėtinai stipriai, jau net ėmiau viltis, kad iki galo knyga tokia ir bus, bet greitai paaiškėjo, kad autorė turėjo kitų planų, kurie nepaliko jokio įspūdžio.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.