9.32. A. J. Rich „Ranka, kuri tave maitina“


Po A. J. Rich slapyvardžiu pasislėpusios dvi autorės – Amy Hempel ir Jill Climent. Nors tokių pavyzdžių, kai du rašytojai rašo vieną knygą, turime ne vieną, pačiai dar neteko skaityti dueto rašyto kūrinio. Buvo smalsu, kaip du kūrėjai suranda bendrą kalbą ir išlaiko vientisą stilių. Ne ką mažiau intrigavo ir romano anotacija. Kūrinio centre – Morgana, kuri savo namuose randa nužudytą sužadėtinį Benetą. Nekyla abejonių, kad taip pasielgė jos auginami trys šunys. Tačiau moteris nesupranta, ką vyras, niekad nemėgęs gyvūnų, padarė, kad taikūs augintiniai nusprendė jį taip žiauriai užpulti. Norėdama pranešti apie netektį Morgana bando susisiekti su mirusiojo tėvais, tačiau ji neranda nei jų, nei Beneto namų kadaise jo paties nurodytu adresu. Netrukus ima kilti detalės apie tikrąjį vyro gyvenimą: nuslėptą tapatybę, pažintis su kitomis moterimis. Morgana, ieškodama tiesos, suvokia, kad jai, kaip ir kitoms jos mylėto vyro moterims, gali grėsti pavojus gyvybei.

Taip, kaip galima suprasti tiek iš viršelio, tiek iš anotacijos, perskaičiau ne taip dažnai į rankas patenkantį žanrą – detektyvinį trilerį. O smagiausia, kad tai pasirodė išties įtraukiantis detektyvas, sudominantis nuo pat pirmo skyriaus. Vis rašydavau, šio žanro vengiu, nes skaitydama nejaučiu jokio poreikio spėlioti, kas ką nužudė, didelio malonumo nejaučiu ir sekdama, kaip veikėjai bando išnarplioti istoriją. Tačiau šįkart kažkas nutiko, nes skaičiau ir bandžiau įžvelgti visokius ženklus, kurie suteiktų kokios nors informacijos apie tai, kas ir kodėl nusprendė atsikratyti Benetu, kiekviena atskleista detalė skatindavo apgalvoti turimą scenarijų galvoje bei jį koreguoti ar apskritai atmesti. Net ir tuomet, kai jau supratau, kas įsivėlęs į istoriją ir yra galimas kaltininkas, nenuobodžiavau, nes buvo įdomu stebėti, kaip viskas rutuliojasi, ir laukti pabaigos.

Ne ką įdomiau buvo skaityti apie Morganos studijas. Ji studijuoja teismo psichologiją, gilinasi į sociopatams, psichopatams, jų aukoms būdingą charakterį, įpročius, savybes, elgesį. Tad pateikiama nemažai informacijos, susijusios su jos studijomis. Galvoju, kad autoriai, pasidomėdami kokia nors tema ir įterpdami į pasakojimą tai, ką sužinojo, neretai praturtina kūrinį, nes tokiu būdu ir istorija tampa įvairiapusiškesnė, daugiau sluoksnių turinti, ir skaitytojas gauna nemažai – sužino apie tai, kuo anksčiau galbūt visiškai nesidomėjo. Kadangi pati ketverius metus su psichologija turėjau rimtesnių reikalų (ir nesigilinant į visas patirtis, galiu tvirtai teigti, kad tai neabejotinai įdomus mokslas), smagu vėl buvo kiek prisiliesti prie to, ypač kai ir nagrinėjama tema kelia susidomėjimą (net ir siaubo filmai man jau ilgą laiką įdomūs būtent tie, kur žmonės užsiima nusikalstama veikla).

Tik kulminacijai ir pabaigai turiu nusiskundimų: holivudinė, per greita, trūko lėtesnio priėjimo, o vėliau – ilgesnio išbuvimo. Tai kiek sugadino bendrą vaizdą, bet vis vien galiu sakyti, kad romanas paliko gerą įspūdį.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.