9.31. Erica James „Vasara prie ežero“


Prie mano namo kabo socialinė reklama, siūlanti pritrūkusiems romantikos atsiversti knygą. Kiekvienąsyk ją pamačiusi mintyse šypteliu, nes tokiais atvejais knygos kaip tik nesirenku. Dar peržiūrėjau, ar tikrai mintis neapgauna: išties, kažką panašaus kaip „Vasara prie ežero“ skaičiau tik pernai. Tačiau pastaruoju metu vis kirbėjo mintis, kad reiktų trumpam patraukti visą turimą niūrią literatūrą į šoną ir paskaityti ką nors šviesaus, kad ir kiek naivaus ir saldoko.

Floriana po dvejų metų tylos iš savo gero draugo gauna kvietimą į vestuves. Užsigalvojusi apie skambutį ji patenka į avariją – ją partrenkęs automobilis nė nesustoja, tačiau įvykę matę nepažįstamieji sustoja jai pagelbėti. Šie kol kas visiškai svetimi žmonės – Adamas, nekilnojamo turto brokeris, kurį neseniai paliko mergina, bei Esmi, senyvo amžiaus vieniša moteriškė, savyje laikanti liūdną savo jaunystės istoriją. Įvykiai susiklosto taip, kad jie tampa draugais. Florianai tenka spręsti, ką daryti su gautu kvietimu iš žmogaus, kadaise ją smarkiai įskaudinusio, Adamui suvokti, kaip pamiršti buvusiąją, o Esmi – atsakyti į visus likusius klausimus apie jaunystės meilę.

„Vasara prie ežero“ – knyga, kurioje yra meilės, paslaptingų praeities istorijų, dramų, ašarų, romantikos, gražių vaizdų (nuo Didžiosios Britanijos iki Italijos), tikslingo ėjimo jau nuo pradžių aiškios pabaigos link. Taip, tai viena tų istorijų, kurias skaitant arba įveikia skeptiškumas ir norisi mesti kuo tolyn, arba pasiduodama romano nuotaikai ir su lengva šypsena perskaitomos ir greitai užmirštamos. Nuo pat pradžių man grėsė antras variantas, todėl buvau patenkinta, kad toliau skaityti norėjosi, veikėjai pernelyg neerzino, nepriklausomai nuo to, jog netrūko saldžių monologų ir dialogų, jau minėto nuspėjamumo. Tačiau galiausiai istorija mane prigriebė ten, kur visai nesitikėjau – tam tikromis situacijomis, įžvalgomis ir charakteriais, kurie pažįstami realiame gyvenime (ir kaip tuomet sunku pasidaro vertinti knygą). Tad galop taip ir skaičiau, bandydama laviruoti tarp istorijos ir savų minčių, gal tik pabaigoje atsipeikėjau, kai istorija pasiekė aukščiausią melodramiškumo lygmenį.

Dar pagalvojau, kad kaip čia yra, jog tokioms istorijoms prireikia tokių nemenkų apimčių, kai kur kas sudėtingesnės ir kokybiškesnės sutelpa į perpus mažesnį kiekį puslapių. Bet šiaip jau nesiruošiu išsiplėsti kritikuodama tam tikrų šio romano aspektų, apie kuriuos aukščiau užsiminiau, nes imdama žinojau ko tikėtis, tokio pobūdžio romano ir norėjau. Man visai pavyko  juo pasimėgauti  – tai šiuo atveju ir svarbiausia. Juk kartais reikia ir šviesių pasakų, kad visiškai nepaskęstume tamsumose.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.