Aštuoneri


Per gimtadienius norisi leisti sau daugiau nei įprastai, tad žemiau – kiek kitoks įrašas, greičiausiai priminsiantis ilgą minčių srautą, nenutolstantis nuo knygų, bet ir nesusijęs su jokia konkrečia. Apie aštuonerius metus su knygomis.

Tinklaraštyje galima rasti apžvalgas apie kiekvieną per beveik trečdalį turėto gyvenimo (kažkada vasarį buvo užbaigti 25-ieji gyvenimo metai) perskaitytą knygą. Galvoju, kad būtent todėl, jog šio tinklaraščio niekad nelaikiau darbu, man nekilo mintis (išskyrus tuos silpnumo momentus, kai norėdavosi ištrinti viską ir visur), kad galėčiau kurios nors perskaitytos knygos neaprašyti čia. Kaip ir niekada savo apžvalgų nelaikiau recenzijomis, net ir nesistengiau, kad jos tokios būtų. Rašau taip, kaip man tuo metu atrodo geriausia, užrašus naudoju nebent citatoms užsirašyti, bet net ir jos ne visada atsiduria prie apžvalgos. Ypač paskutiniu metu rastos frazės, pastraipos dėl savo taiklumo priverčiančios sustoti, vėl atveriančios naujesnes ar senesnes žaizdas, lieka kažkur telefone ar užrašų knygutėje vien todėl, kad tai atrodo pernelyg asmeniška ar dedant be konteksto galimai iškris iš apžvalgos kaip visai nesiderinantis intarpas. Žinoma, jau nebegaliu pabėgti nuo to, kad skaitydama pagalvoju, ką norėsiu paminėti rašydama, bet jei galop pamirštu ir tik po kiek laiko prisimenu, nesigraužiu, o jei jau labai norisi, tekstą paredaguoju (visgi stengiuosi to nedaryti, nes tikriausiai rezultatas būtų toks, kad pusę teksto perrašyčiau visai kitaip).

Tikėtina, kad tinklaraštis padėjo įgyvendinti ir svajonę – įsidarbinti knygyne, o pastarasis atvedė ten, kur dabar esu (tiesa, į visai kitą sritį). Per pusantrų metų, kol dirbau knygyne, pasikeitė požiūris ne vienu klausimu, rodos, daug ką visai kitaip daryčiau, bet nesiplėsiu ir apsistosiu tik ties pokyčiais, kurie susiję su knygomis. Jei studijų metais norėjau pirkti visas iš eilės knygas, įsidarbinus knygyne šito noro visai neliko. Net gautus dovanų čekius išleisdavau visai kitoms prekėms. Neskaitantys žmonės man tapo tiesiog kitų pomėgių turinčiais ir be skaitymo galinčiais išsiversti asmenimis. Nepasakyčiau, kad darbas knygyne skatino daugiau skaityti. Kaip tik perskaitydavau net ir mažiau nei studijuodama. Tad tikriausiai tai galėčiau įvardinti kaip šalutinį poveikį – nepaisant to, kad jas mėgstu, knygos nebeatrodo toks sudievintas daiktas, koks buvo prieš pradedant dirbti. Bet jokiu būdu nesakau, kad kiti dirbantieji knygyne su tuo susiduria. Toli gražu ne. O ir kas žino, ar prie panašių išvadų nebūčiau atėjusi ir kitomis aplinkybėmis?

Mano santykis su knygomis nepastovus. Galiu skaityti grįžusi iš darbo, visus savaitgalius nuo ryto iki vakaro vien tam, kad nuvyčiau visas galvoje esančias mintis. Galiu per visą savaitę skaityti tik valandą ir iš karto užsnūsti. Galiu galvoti, kad man tikrai reikia padaryti ilgesnę pertrauką ir nebeskaityti, nes niekas nebepatinka (kur tie laikai, kai patikdavo didžioji dalis išsirenkamų knygų?), bet galiausiai ir vėl suku ratus, kol atsiverčiu kažką. Sakau, kad man nebereikia knygų, kad visai nebetraukia jokie knygynai, bet į biblioteką (pernai rašiau, kad norėčiau vėl joje lankytis ir prieš porą mėnesių pagaliau vėl užsirašiau į ją) užeinu tuomet, kai žinau, jog galiu sau leisti bent valandą ramiai pasidairyti ir paieškoti naujų skaitinių, nes tai man kaip terapija, kad išnyktų visa kita bent tam trumpam laiko tarpui. Lygiai kaip ir vartant namie esančius ir skaitymo laukiančius kūrinius galiu visiškai atsipalaiduoti. Knyga gali nepatikti, bet atsiranda kokia pastraipa, kuri išjudina tai, ką gilyn buvau nustūmusi, ir tuomet jau nebežinau, kaip ją vertinti, nes vien dėl tų kelių eilučių, rodos, atsiminsiu tą kūrinį ilgai. Arba radusi išties įtraukiantį kūrinį noriu kuo greičiau lėkti namo, kad tik nors kiek paskaityčiau. Skaitydama galvoju, kaip norėčiau apie ją kam nors papasakoti, kad ir žinau, jog nelabai kam iš žmonių, su kuriais bendrauju, įdomu. Ir atrodo, kad niekad nenusikratysiu knygų, nors kartais sakau, kad jei turėčiau kokią kitą rimčiau mėgstamą veiklą, tai knygos būtų atidėtos į šalį. Tik ar tikrai? Nes per daug ilgai jos buvo mano užuovėja nuo visko, kad taip lengvai atsisakyčiau (o ir kodėl turėčiau?).

Tad toks mano santykis su skaitymu, tinklaraščiu, apžvalgų rašymu. Prirašyčiau ir dar daugiau, bet galbūt kada ateity sugrįšiu prie to ar kuriame nors knygos aprašyme leisiu sau nueiti į lankas, ką karts nuo karto darau ir kas, tikėtina, daliai lankytojų nepatinka. Bet kitaip rašydama nejausčiau, kad čia – mano erdvė.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.