9.28. Milan Kundera „Lėtumas“


Prieš keletą dienų apsilankiusi bibliotekoje eilinį kartą stebėjausi savo pasirinkimais. Vienas iš jų – ši M. Kunderos knyga. Nė minčių nebuvo, kad artimiausiu metu galėčiau tęsti pažintį su jo kūryba, bet pernelyg negalvodama ir net nesigilindama į anotaciją, pridėjau prie kitų išsirinktų knygų. Gal dėl pavadinimo, nes kaip tik šį savaitgalį taip ir norėjau praleisti – lėtai.

Vidurvasario naktis, pilis ir dvi gundymo istorijos, kurias skiria du šimtai metų. Autorius, supriešindamas praeitį ir dabartį, kalba apie tokias sąvokas kaip greitis, lėtumas, santūrumas ir ekshibicionizmas bei jas vartodamas samprotauja apie šiuolaikinį gyvenimą.

Epikūro išmintis turi liūdną foną: išmestas į negandingą pasaulį žmogus pamato, jog vienintelę tikrą vertę turi tik malonumas – kad ir koks menkas jis būtų,- kurį gali patirti pats: gurkšnis vandens, žvilgsnis į dangų (į Dievo langus), glamonė.

Kaip jau esu minėjusi, pastaruoju metu knygose vis randu minčių, kurios užėmusios jau kurį laiką vietą ir mano galvoje. Ne išimtis ir „Lėtumas“. Jau viename pirmųjų puslapių rasta aukščiau esanti citata privertė sustoti. Juk ir pati mintyse vis grįžtu prie to, kaip vis brendama į tą patį – pasitenkinama visiškai menku, trumpalaikiu malonumu, kad ir žinoma, jog netrukus tai kainuos atsinaujinusią graužatį ir kaltę, bet nepasimokoma ir kitąsyk vėl daroma taip pat, nes kad labai trumpam, vos akimirkai tas menkas malonumas yra viskas, ko reikia, kad kuriam laikui pasimirštų visa kita. Žinoma, autorius, perfrazuodamas žymių mąstytojų mintis, pateikdamas savąją pasaulėžiūrą apima kur kas platesnį vaizdą, o tai, ką parašiau, susiję tik su maža romano atkarpa ir mano pačios santykiu su išsakyta mintimi.

Visgi tai nepadėjo lengvai įsijausti į siužetą, net turėjau abejonių, ar ne be reikalo pasiėmiau aš ją. Tačiau po truputį nuomonė kito. Vis dar išlaikydama tikslą šį savaitgalį mėgautis lėtumu, neskubėdama skaičiau, darydama kelių minučių ar valandos pertraukas, o galop vėl sugrįždama prie teksto, galop ėmiau mėgautis ir knyga. Autoriaus įžvalgos, humoro jausmas (kurio nebuvo daug, bet neretai taip netikėtai prigaudavo, kad negalėdavau nenusijuokti balsu) leido atsipalaiduoti, nors atidumas buvo reikalingas kai kada pasitaikiusiems ilgesniems samprotavimams, nes nesinorėdavo praleisti dėstomos idėjos.

Esama paslaptingo ryšio tarp lėtumo ir atminties, tarp greičio ir užsimiršimo. Prisiminkime visiškai banalią situaciją: vyras žingsniuoja gatve. Staiga jis nori kažką prisiminti, bet prisiminimas vis bėga nuo jo. Tada jis mechaniškai sulėtina žingsnį. Ir atvirkščiai, žmogus, kuris nori užmiršti ką tik patirtą nemalonų įvykį, nesąmoningai paspartina žingsnį, kad kuo greičiau nutoltų nuo to, kas laiko požiūriu dar per arti.

Dar viena citata, kurios mintis itin pažįstama, nes taip ir pamenu paskutinius kelis kartus, kai nemenkai susinervinusi taip ir norėdavau kažkur lėkti (ir kaip vienąsyk džiaugiausi, kad buvo pietų metas, tad nieko nelaukusi galėjau išeiti, o ne tęsti darbus su visai kitomis mintimis užimta galva). Ir lygiai taip pat su lėtumu – juk išties sustojame, nutylame, kai norime ką nors prisiminti. Tad galiu daryti išvadą, kad arba aš visai neoriginali, arba autorius pernelyg taiklus.

Nors abi knygos istorijas, kurios persipynusios ir pasakojama tai viena, tai kita, skiria du šimtai metų ir bendrai vertinant jos skyrėsi veikėjų elgesiu, norų reiškimu ir jų įgyvendinimu, kai kada laikas susitraukdavo ir neatrodo, kad kam nors paklausus būčiau atsakius, kad šiuolaikinė dalis vyksta XX a. pabaigoje, tad dėl šito norėjosi ryškesnės atskirties. O ir pats pasakojimas, tenka pripažinti, nėra įsimintinas, išliks atminty nebent atskiros jo dalys, bet kaip visuma – abejoju.

Pabaigai – dar kas liko. Jei jau šįsyk pradėjau rodyti, ką žymėjausi, tai iki galo:

Siauroje uždaroje erdvėje pasakytas žodis reiškia ką kita nei tas pats žodis, nuskambėjęs amfiteatre. Tai jau ne tas žodis, už kurį jis visiškai atsakingas, o žodis, kurį kiti žmonės nori būtinai išgirsti, kiti žmonės, kurie stovi čia ir žiūri į juos.

Ir vėl nuomonė panaši kaip ir kitas jo knygas perskaičius. Geriau už vidutinę, bet kažko pritrūksta, kad vertinčiau dar geriau.

Vienas komentaras “9.28. Milan Kundera „Lėtumas“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.