9.21. F. Scott Fitzgerald „Keista Bendžamino Batono istorija“ ir kiti apsakymai

Neskaičiau aš „Didžiojo Getsbio“. Kaip ir nė vienos kitos F. Scott Fitzgerald knygos. Užtat kaip nustebau, kad būtent jis parašė garsųjį pasakojimą „Keista Bendžamino Batono istorija“ . Be abejo, esu mačiusi filmą – kokybiškas ir įtraukiantis. Todėl dar tik pamačiusi apsakymų rinkinio anonsą supratau, kad skaitysiu ir kad būtent ši knyga taps pirmąja pažintimi su F. Scott Fitzgerald kūryba.

Jau nesyk esu minėjusi, kad apsakymai – ne mano žanras. Tačiau šįkart tik džiaugiausi turėdama tokio žanro knygą: po darbo, kai akys pavargusios, romanui skaityti jėgų per mažai, keliolikos lapų istorijos – pats tas. Ir iš karto galiu pasakyti, kad šis rinkinys paskatino patikėti, kad dar ne viskas prarasta ir, nepaisant nesėkmingo pirmojo pusmečio, dar yra tikimybė perskaityti įdomių knygų.

Nežinojau, ko tikėtis iš šio rašytojo, koks jo braižas, istorijų pobūdis, tačiau vis vien likau maloniai nustebinta. Pateikti šeši apsakymai, kad ir turi panašumų (visose dominuoja šokių vakarai, pažintys, susižavėjimai ir įsimylėjimai, neretai – manipuliavimas kito jausmais), bet tuo pačiu yra ir visiškai skirtingi. Skiriasi ne tik keliama emocija, kuriama atmosfera, bet ir tuo, kad kai kurios istorijos – visiškai realistinės, kitos – turinčios vos juntamos ar  ryškiai pastebimos mistikos ar fantastikos elementų. Todėl norėdavosi sužinoti, apie ką bus kitas apsakymas vien todėl, kad būdavo smalsu, ką šįsyk autorius sugalvojo.

Žymiausias iš visų pirmasis pasakojimas – „Keista Bendžamino Batono istorija“ – užima vos 40 puslapių. Pamačiusi apimtį supratau, kad greičiausiai nemenkai skirsis tai, ką prieš nežinia kiek metų mačiau ekrane, ir tai, kokią istoriją rasiu knygos puslapiuose. Taip ir nutiko: filme pasiskolinta pagrindinė idėja apie atbulai besivystantį žmogų (gimsta ne tik atrodydamas, bet ir su gebėjimais, kuriuos galėtų turėti senyvo amžiaus vyriškis, o laikui bėgant jaunėja), bet siužetas – mažai kuo artimas knygai. Realybė (kitaip tariant apsakymas) kur kas niūresnė, realistiškesnė, bet ne ką mažiau įdomi. Antroji istorija – „Bernisė nusikerpa plaukus“ – sugebėjo labiausiai emociškai paveikti. Emocijos keitėsi: nuo didėjančio nerimo, mintyse šaukimo veikėjai sustoti iki visiško juoko ir pasigėrėjimo finalu (Yra sukurtas televizijos filmas pagal šį apsakymą).  „Ledo rūmai“ patraukė dėmesį savo įdomia idėja ir lengva, vos jaučiama mistika bei tamsa. „Žiemos svajos“ ir „Beprotiškas sekmadienis“ pasirodė blankesni (tiesa, teigiama, kad pirmasis apsakymas yra savotiški „Didžiojo Getsbio“ apmatai), o paskutinis – „Trumpa kelionė namo“ – tampa ne tik trumpos skaitymo kelionės pabaiga (nes knygos apimtis – kiek mažiau nei 200 puslapių), bet ir išties nebloga mistinės fantastikos doze.

Apie Bernisę spėjau jau ir papasakoti savo aplinkos žmogui, o daugiau nei pasiėmiau knygų retai kada kam nors pasakoju, tad tai jau rodo, kad knyga man įstrigo ir paliko įspūdį.