9.17. Howard Phillips Lovecraft „Tykantis tamsoje“


Howard Phillips Lovecraft – vienas iš tų autorių, kurių kūryba iki šiol dar nebuvo išleista lietuviškai. Tačiau Kitos knygos pasistengė užpildyti šią spragą ir išleido rinktinę, nesumeluosiu, itin solidžiu apipavidalinimu. Tamsus, niūrus viršelis, kokybiškas popierius, idealus šriftas – malonu imti ir skaityti. Turinys intriguoja, kadangi rašytojas savo darbais padarė įtakos daugeliui kultūros sričių: muzikai, kinui, literatūrai. Nenuostabu, kad kartelė iškeliama gan aukštai, tik atsižvelgiant į tai, kad rinkinyje pateikiamos istorijos yra priskiriamos siaubo, mistikos žanrui, kiek sukirba abejonė, mat bent jau mane tokios istorijos labiau paveikia kine, o ne knygose.

Rinktinė sudaryta iš apsakymų ir apysakų. Sakyti, kad vieno ar kito žanro kūriniai įdomesni, negalėčiau, nes buvo tiek vienų, tiek kitų labiau įtraukusių ir stipriau paveikusių vaizduotę. Visgi H. P. Lovecraft gan panašus visuose pateiktuose pasakojimuose. Jo veikėjai – mokslininkai, menininkai, netgi kapų plėšikai – susiduria su protu nesuvokiamomis jėgomis, būtybėmis ir reiškiniais, kuriuos suprasti žmogui nėra lemta. Žinoma, neretai pasirenkamos atokios vietos, o tamsa – tas metas, kai galima tikėtis blogiausio. Įstrigo tai, autorius nesyk kalba apie visatą, taip tarsi pabrėždamas žmonių menkumą ir kad jie neturi jokių galimybių suprasti to, kas vyksta. Istorijose nėra jokio kulminacinio taško, kai kažkas netikėtai išgelbsti veikėjus ar kai būna laimima kova su būtybėmis – personažai pasikliauja tik savimi, dažniausiai – savo valia ir sveiku protu, kuris ir padeda (arba trukdo) išvengti baisios baigties.

Labiausiai palikusiu įspūdį apsakymu įvardinti galėčiau „Spalva iš kosmoso“, o apysaka – „Tas, kuris šnabždėjo iš tamsos“. Ypač apsakymą skaitant negalėjau nesižavėti kuriama atmosfera ir įtampa, istorijos vingiai ir aprašymai nesiliovė vaizduotėje kurti įspūdingų vaizdų. Tačiau, kaip jau darosi man įprasta, atsiranda žodis Bet. Kas kiek geriau mane pažįsta, žino, kad nemėgstu siaubo filmų, kuriuose veikia neaiškūs padarai, vaiduokliai ar kitos panašios antgamtinės būtybės. Lygiai tas pats ir su knygomis. Kai aprašomi ar rodomi padarai, turintys čiuptuvus, man iš karto pasidaro nuobodu, susidomėjimas krenta žemyn ir nė nebesvarbu, kas vyksta aplinkui. Paskutinį kartą taip buvo berods prieš porą savaičių, kai kine žiūrėjau kritikų puikiai vertinamą A Quiet Place – pamačiusi, kas slypi už visos istorijos, nemenkai nusivyliau (bent tiek, kad šis filmas turi kitų privalumų, dėl kurių buvo galima kiek užmerkti akis prieš nuviliančius momentus). O kadangi H. P. Lovecraft tokias būtybes, pasirodo, mėgo ir plačiai naudojo savo kūriniuose, tai atsiliepė bendram įspūdžiui. Deja.

Beje, su malonumu perskaičiau pabaigoje esančią trumpą biografiją apie autorių.

Mistikos, siaubo, mokslinės fantastikos mėgėjams arba tiems, kurie skaito klasiką ir nori užsidėti dar vieną pliusą.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.