9.15. Ha Jin „Laukimas“


Per Velykas apžiūrinėdama tėvų namuose esančias kadaise įsigytas ir vis dar neperskaitytas knygas visiškai impulsyviai pasiėmiau „Laukimą“ – kadaise buvau skaičiusi nemažai itin gerų atsiliepimų apie ją. Net ir dabar įsijungus goodreads ne vieną panašų galima rasti.

Linas Kongas, tėvų paskatintas veda Šuju – neišvaizdžią ir jokių malonių emocijų nekeliančią moterį. Jis palieka ją kaime, o pats dirba ligoninėje ir gyvena jai priklausančiame bendrabutyje ir pas žmoną grįžta tik per savo atostogas – 12 dienų per metus. Ligoninėje jis susipažįsta su darbuotoja Mana. Jie susižavi vienas kitu, bet kurti artimesnius santykius jiems trukdo vyro santuoka – Šuju vis nesutinka skirtis, o tam, kad skyrybos įvyktų ir be jos sutikimo, būtina gyventi atskirai bent jau 17 metų. Tad jie visi laukia. Linas – kol žmona sutiks skirtis arba kol praeis privalomų metų skaičius. Šuju vis laukia grįžtančio vyro. Mana – kol jos mylimasis išsikirs ir ji pagaliau galės sukurti šeimą ir būti kartu su juo.

Jei prieš pradėdama skaityti knygą būčiau perskaičiusi anotaciją, tikriausiai jos nė nebūčiau pradėjusi. Kai jau supratau, apie ką istorija, norėjosi ją mesti, nes skaityti apie visas tas dramas poreikio nejaučiau, bet nugalėjo „jei jau pradėjau, tai gal ir užbaigsiu“, „juk lengvai skaitoma“ ir kiti panašūs argumentai, kuriuos ateity reikia vyti į šalį, nes kitu atveju šiuos metus įvardinsiu kaip tikriausiai vienus nesėkmingiausių knygų atžvilgiu.

Dabar, kai jau perskaičiau ir galvoje sudėliojau mintis, romanas nebeatrodo tiek nevertas dėmesio, kiek atrodė skaitant. Ji turi savo žavesio ar įdomumo. Kad ir vaizduojama Kinija, komunizmas, kariškiams, kuriems priskiriami ir ligoninėje dirbantys Mana su Linu, galiojančios, mūsų akims žiūrint, kvailos taisyklės ir atkaklus jų laikymasis. Ir pati laukimo idėja gan įdomi – gyvenamas kasdieninis gyvenimas, laukiant metų metus, nelaužant taisyklių, tik išgyvenant vidinius konfliktus, o galop išlaukus suvokiama, kad nė nebeaišku, ar praėjus tiek laiko vis dar norisi to paties, ko norėjosi tuomet. Ir pati pabaiga kokia puiki – veikėjai ir vėl kažko laukia. Ir tas laukimas toks nesibaigiantis, kaip ir tikriausiai kiekvieno gyvenime – visuomet kažko laukiame, tikimės, o to sulaukę – laukiame vėl kažko kito. Ir taip iki pat gyvenimo pabaigos.

Tik visa bėda, kad pati visai nesusigyvenau su istorija, veikėjais. Ypač Linas erzino ir sulig kiekvienu puslapiu vis labiau, jau nekalbant apie pabaigą, kai norėjosi į jį patį ir mesti skaitomą knygą. Absoliutus neryžtingumas, net nesitiki, kad rašoma apie brandų vyrą. Neradau nieko jame patrauklaus, jo per didelis koncentravimasis į išorę, amžinas mėtymasis, kuris nieko gero iš tiesų nežadėjo jau kone nuo pradžių iki pat paskutinio puslapio, taip ir neleido nors minimaliai jaudintis dėl to, kas jo gyvenime vyko. Nors privalumu pavadinčiau pasakojimą parodant tiek Manos, tiek Lino mintis, jų požiūrius, tačiau trūko Šuju – matant ją tokią, kokią ją matė Linas, neleido iki galo suprasti jos, pamatyti nors kiek žmogiškumo joje, Šuju labiau priminė lėlę, kurios veide ta pati sustingusi nuolanki veido mimika, o elgesys priklauso nuo vyro norų, jokio pasipriešinimo (išskyrus tuos menkus jos ne teismo salėje), lyg jos smegenys būtų visiškai išplautos.

Tad man irgi belieka kaip ir romano veikėjams laukti. Tik aš lauksiu įdomios knygos.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.