9.9. Sigitas Parulskis „Amžinybė manęs nejaudina“


Kad knygų mugėje šiemet nesilankysiu, mintis pirmąsyk atėjo gal prieš keletą mėnesių. Buvo nustebimų, siūlymų padovanoti bilietą, kad tik nueičiau, bet, net ir pati kurį laiką galvodama, jog dar persigalvosiu, galop likau prie pirminio nusiteikimo. Visgi, jei būčiau nuvykusi, Sigito Parulskio knygos pristatymą pirmu numeriu tikriausiai būčiau pasižymėjusi. Iš tikrųjų, net ir kiek nustebau, atsitiktinai pamačiusi apie pasirodžiusią naują autoriaus knygą, visai formą praradau ir naujienų taip aklai, kaip prieš kurį laiką, nebeseku.

Tiesa, jau pradėjusi skaityti išsiaiškinau, kad visi tekstai jau yra kažkur pasirodę anksčiau – esė buvo spausdinti užsienyje, antro skyriaus tekstai – „Lietuvos ryto“ laikraštyje ir žinių portale. Visa tai išleista dėmesį patrauklų pavadinimą turinčioje ir, deja, bet prastos kokybės, plonais, kone peršviečiamais lapais, knygoje. Žinoma, ne man skųstis, gi neperku knygų, bet tikiu, kad perkantiesiems norėtųsi kiek daugiau kokybės matyti, kai tokia knygos kaina.

Bent jau turinys paliko gerą įspūdį. Ir netgi galiu pasakyti, kad šiais metais tai kol kas yra geriausiai įvertinta knyga, kurią perskaičiau (arba pernelyg kritiška tapau, arba kažkas kito, bet žiūrėdama į ateities skaitinius turiu vilties, kad dar bus įdomių kūrinių). Man patinka S. Parulskio požiūris daugeliu knygoje iškeltų klausimų, apskritai, skaitant visą laiką ir nedingsta ta mintis, kad tiesiog sėdžiu ir klausausi jo paties, nes leidinyje sudėta jo nuomonė visuomenei ar tam tikrai žmonių grupei aktualiais klausimais, yra pateikiama prisiminimų iš jo praeities, netrūksta autoriui būdingo cinizmo, tragikomiškumo, o svarbiausia – atvirumo, pojūčio, kad nebandoma parodyti savęs kaip kažkuo ypatingesnio, kad jo nuomonė – vienintelė ir neginčijama. Jaučiama autoriaus erudicija, nuomonė grindžiama argumentais, todėl neskamba tuščiai, platus temų spektras (politinės aktualijos, praeities įtaka dabartiniam mąstymui, santykių su žmonėmis ypatumai, jau gan įprastų vienišumo, mirties temos, kartų skirtumai, kūryba, rašymas ir kt.), rašymo stilius patrauklus, todėl tekstai įtraukia, o skaitymas tampa malonus. Čia tikriausiai vertėtų pacituoti patį S. Parulskį: O jei grįžtume prie klausimų, kodėl žmogus vis dar rašo ir skaito, atsakymas paprastas – dėl malonumo. Kad ir ką tai reikštų. Ir tai gerai.

O aš toliau eisiu to malonumo ieškoti, tik jau kitose knygose.

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Google photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Pakeisti )

Connecting to %s

Brukalų kiekiui sumažinti šis tinklalapis naudoja Akismet. Sužinokite, kaip apdorojami Jūsų komentarų duomenys.