8.54. Jurga Lago „Liucija“


Įtariu, kad „Liucija“ – paskutinė perskaityta šiais metais knyga. Planavau paskutinėmis dienomis skaityti nemažai, tačiau atrodo, kad vėlgi atėjo neskaitymo etapas: vieną atsiverčiau, bet po kelių lapų padėjau į šalį, tuomet atsiverčiau „Liuciją“, bet ir šią po kelių lapų padėjau, tuomet jau trečiosios link tiesiau ranką, kol galop sustabdžiau save, kad jau per daug mėtausi. Todėl grįžau prie J. Lago.

Kai tik mano knygynas gavo šią knygą, kolegės retoriškai klausė, ar tai tik ne dar viena „knyga iš facebook’o“, juk ne viena tokia jau yra pasirodžiusi. Ir jos buvo teisios. Kadaise kažkas iš mano sekamų ar drauguose esančių žmonių minėtame socialiniame tinkle pasidalindavo nauja autorės parašyta istorija apie Liuciją. Man jos daugiau mažiau patikdavo. Atsimenu, kad jau tada po įrašu būdavo pilna komentarų, kuriuose J. Lago buvo skatinama visas istorijas sudėti į knygą. Ir nors kažkuriuo metu Liucijos istorijos dingo iš mano matomo srauto (o tikslingai sekti nepanorau), užteko tik nugarėlę atsiversti, kad prisiminčiau, kas čia per istorijos.

Liucija – J. Lago kaimynės prototipas tikrovėje, į dešimtą dešimtį įkopusi moteriškė, turinti įdomų požiūrį į gyvenimą, neblogą humoro jausmą ir visuomet galinti atsikirsti taip, kad kitas nebeturėtų ką pasakyti. Knyga sudaryta iš trumpų skyrių, kurių pagrindas – Jurgos ir Liucijos dialogai. Nebūtina skaityti iš eilės, galima kad ir kasdien ar kas savaitę po skyrių skaityti – nelabai tai ką pakeistų.

Nors gal ir pakeistų. Galbūt taip nesijaustų monotonija. Šiaip jau keistas žodis žinant knygos turinį, bet iš tiesų po kurio laiko tai pajutau. Apskritai žvelgiant į tai, kaip kas pasakoma, galima įvardinti, kad tai gan jaukus skaitinys, tikrai ne vienas tų, kurie perkrauti didžiausių motyvacijų, vemti verčiančių saldybių ir gyvenimo tiesų. Taip, yra kažkiek naivumo, bet tai netrukdo, tekstas gan įdomus atrodo ir patrauklus. Tik po keleto skyrių ima jaustis pasikartojimai. Atrodo, šneka jos skirtingomis temomis, sulig kiekvienu skyriumi galima vis geriau pažinti Liuciją (nors iki galo jos paveikslą sudėlioti buvo ir sunku), tad turinys kaip ir skiriasi, bet pati forma, kuri nekinta (teksto dėliojimas, kalbėjimo maniera), laikui bėgant pabosta, norėjosi greičiau verst lapus, laukti, kol vėl kas labiau sudomins, nusivilti, kad nėra jokių pokyčių (mano emocijose, susijusiose su skaitymu), ir kad iki pat paskutinio puslapio jų taip ir neatsirado. Tad gal darant didesnes pertraukas tarp kiekvieno skyriaus (nes dabar perskaičiau per dieną), ne taip pavargčiau nuo vienodumo.

Tad bendrą įspūdį jau kaip ir išsakiau. Verdiktas: tarsi neblogi tekstai, bet ilgainiui pasidaro nuobodu.

Reklama

2 mintys apie “8.54. Jurga Lago „Liucija“

  1. Tiesiog rašliava 😦 nelabai įdomi, bet ir nekankinanti skaitytojo… Miela ta Liucija, bet personažas tarsi ir neatskleistas. Apskritai, knyga- blanki, niekuo nepraturtinanti ir nieko nepaliekanti viduje.. pinigai į balą, o autorė tegul ir lieka Facebook “rašytoja“.

  2. Nežinau, kiek tai Mimi metelių, manau, kad nedaug, nes knyga nepatiko. Man 78-eri, mano kartos retas kuris turi tokį sveiką, optimistinį požiūrį į gyvenimo kasdienybę. Ta karta temoka tik dajuoti, nes gyvena nepritekliuje, serganti įvairiomis ligomis ir jaučiasi nuskriausta. O vyrai iš viso gyvena trumpiausiai ES. Na, o gyvenimas ir susideda iš smulkmenų. Asmeniškai aš tikrai žinau apie vyrus, nes ir pats buvau aktyvus jo, tokio gyvenimo dalyvis – virš 40 metų gėriau, kaip arklys, rūkiau, kaip garvežys ir jau seniai būčiau ten, kur dauguma mano kartos vyrų. Išgelbėjo mane diabetas, kuriuo susirgau prieš 18 metų ir kardinaliai pakeičiau gyvenom stilių. Nematau tikslo apie tai rašyti, tik galiu pabrėžti, kad 15 metų šešis kart savaitėje bėgu 5 km krosą, be to daug važinėju dviračiu, plaukioju, o už dalį anksčiau prageriamų pinigų perku knygas ir skaitau, skaitau, skaitau. Drąsiai galiu tvirtinti, kad “Liucija“ – puiki knyga ir, ko gero, geriausiai suprantama pagyvenusių žmonių. Apsidairykite ponai ir įsitikinsite, kad tokių pagyvenusių žmonių, kaip Liucija tikrai sunkiai pamatysite, o jei kam pasiseka panašų gyvenime sutikti, tai jau tikrai jį prisiminus nuotaika visada bus linksma. Ko gi daugiau reikia gyvenime? Kažkokių atradimų? Jie reikalingi jauniems. Turtų? Ir turtai reikalingi jauniems. Ko dar? Laimės? Ji reikalinga visiems, net darantiems atradimus, uždirbantiems pinigus, ir seniems, ir jauniems. O kaip ją, tą laimę pasiekti? Va čia ir yra tas kelias, kuriuo eina Liucija. Liežuvis vargu ar apsivers pasakyti, kad Liucija ne tuo keliu gyvenime ėjo. Kokie dar atradimai reikalingi?

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.