8.52. Lena Andersson „Estera. Romanas apie meilę“


 „Esterą“ pasiėmiau išgirdusi, kad ji panaši į „Meilės gyvenimą“. Pastaroji man paliko gerą įspūdį, o po perskaitytos visai kitokios nuotaikos paauglių auditorijai skirtos knygos, kurią aptarsiu kitąsyk, norėjosi vėl kažko tamsaus, emociškai nelengvo.

Ir vėl centre meilė. Estera, pakviesta skaityti paskaitos apie garsų menininką Hugo Raską, galiausiai susipažįsta ir su juo pačiu. Vieno susitikimo pakanka, kad ji visiškai juo susižavėtų. Neapsikentęs moters abejingumo, jos vyras pasiūlo išsikraustyti, o Estera net nesudvejoja – dėmesys skirtas tik vieninteliam Hugo. Deja, jis pats visai kitaip vertina jų bendravimą.

Nesibaigiantys pokalbiai, kai bet kokios temos tampa įdomios vien todėl, kad jomis kalba jos mylimas žmogus, kai kiekviena nuomonė toleruojama, kad ir mintyse visai nesutinkama, kai norisi dėmesio kuo daugiau, vaikščiojama ten, kur galima jį sutikti vien tam, kad pasisveikintų, kad gautų kvietimą susitikti, laukiamas kiekvienas skambutis ir svarbi kiekviena žinutė, o minutės, lekiančios nuo išsiųstos žinutės ar neatsiliepto skambučio, tampa vis didėjančia kančia, krūva pateisinimų, kuriais bandoma nuvyti nepatinkančias mintis ir išlaikyti viltį, kad viskas yra gerai, tik aplinkybės susiklostė dėl konkrečios situacijos, kai jis nesusisiekia, nepateikia norimo pasiūlymo, meluoja apie išvykos galutinį tašką, šaltai bendrauja ar kt. – visa tai pateikiama gan lakonišku rašymo stiliumi, tačiau neretai to visai pakanka, o kai kur labai įtaigiai viskas pateikta, kai kas netgi tinka apibūdinant nebūtinai romantinius santykius.

Tačiau to nepakako, kad šįkart knyga paliktų gerą įspūdį, ir norėčiau perskaityti antrą dalį, kuri prekyboje jau greitai turėtų atsirasti (jei dar neatsirado). Nors ir „Meilės gyvenimo“ veikėjos veiksmų ar minčių neretai nesuprasdavau, bet greičiausiai privalumų buvo užtektinai, kad galiausiai minusai nublanktų. Tuo tarpu skaitant aptariamą knygą Estera mane erzino. Nors ji pristatoma kaip stipri, nepriklausoma, inteligentiška moteris, bet tai visiškai nesiderino su jos slankiojimu ratais aplink Hugo dirbtuves/namus, tokiu būdu bandant kaip nors susidurti su juo. Stebino ir žinutės bei skambučiai, kurių būdavo per dieną penki ar dar daugiau – atrodo, jei neperskambina ar neatrašo po vienos ar, sakykim, poros žinučių, tai turėtų kažkur galvoje sukirbėti, kad gal tuomet tas žmogus nenori bendrauti ir neverta nei bandyti jo sutikti, nei tuo labiau – darsyk skambinti/rašyti. O jei negali tuo metu atsakyti (nesvarbu, ar šis pasiteisinimas būtų tiesa, ar saviapgaulė), tai užteks ir to vieno praleisto skambučio ar žinutės, kad galop susisiektų atsilaisvinęs, jei taip jau tam žmogui svarbu kitas, rašęs ar skambinęs asmuo. Taip, tikriausiai autorės tikslas buvo parodyti visišką atsidavimą jausmams, fantazijoms apie tai, kad su kitu žmogumi kažkas sieja, nors iš tiesų tas jausmas tik vienpusis, bandymą sau įrodyti, kad vaizduotė, susikurtos iliuzijos yra tikros, prie ko prisideda ir minėti desperacija atsiduodantys veiksmai, gali būti, kad tokių moterų (ir įtariu, ne tik moterų) yra realybėje nemažai, bet kadangi man pačiai tai siejasi su tam tikrų ribų peržengimu, logikos veiksmuose ir bent menkiausio orumo nebuvimu, na, ir kadangi paprasčiausiai nesuprantu tokio elgesio, kuris labiau atstumia nei žavi, tai ir skaitymas kažkuriuo metu ganėtinai apsunko.

Manęs klausė, kas čia nutiko, kad pastaruoju metu skaitau gan panašios tematikos knygas (ir iš tiesų, „Meilės gyvenimas“, „Įsimylėjimai“, o dabar – „Estera. Romanas apie meilę“), bet priežastis labai paprasta, apie kurią vis ir užsimenu – niūri atmosfera. Tema – visiškai atsitiktinai pasikartojusi dusyk, o šįkart – vėl bandymas kažką panašaus rasti, tai jau kryptingai buvo imta. Ir nors šiame romane taip pat vyrauja panaši nuotaika, priklausomybė nuo žmogaus lygiai taip pat sunkiai emociškai veikianti kaip ir skaitant/žiūrint apie nuo kažko kito priklausomą asmenį, bet bendrai knyga pasirodė silpniausia iš trijų minėtų. Galbūt, jei ją būčiau skaičiusi pirmąją ar apskritai ji būtų patekusi į rankas po nemenkos pertraukos tarp anksčiau skaitytų ir šios, įspūdis būtų kiek kitoks, bet žiūrėdama iš dabartinės perspektyvos vertinu ją būtent taip. Kaip didžiausią minusą, norisi paminėti personažus – visai nesudominantys, pilki, paskęstantys bendrame vaizde ir todėl perskaičius lieka tik kažkoks nykus fonas, iš kurio neiškyla nė viena ryškesnė detalė. Ir kaip jau minėjau, Estera man buvo visiškas nesusipratimas, bet o gal tik aš čia kažko nesuprantu. Apimtį, teksto glaustumą vertinčiau gan teigiamai, nors pats rašymo stilius, kad ir kaip keistai man pačiai skamba toks išsireiškimas, atstumiantis savo sakiniais, teksto dėstymu. Viską gelbėja tik, kaip jau užsiminiau anksčiau, taiklios mintys. Dar patiko išsireiškimas „draugių choras“ – prajuokino ši sąvoka kelissyk, kai vis užsimindavo, kokius patarimus šis „choras“ karts nuo karto dalindavo Esterai (kai kada netgi labai gerus, tik, aišku, kiek būdavo jie išgirsti, jau kitas klausimas) ir kokius paguodos žodžius kalbėdavo.

Yra ir kam netgi labai patiko, tad nurašyti nesinori, bet kai skaičiau keletą geresnių, tai ši ir nublanko matyt. Knygų apie santykius, priklausomybę nuo žmogaus mėgėjams, ar nebūtinai mėgstantiems, bet norintiems nebanalaus (kiek tai įmanoma, kai pagrindinė tema – meilė), niūraus mažos apimties (kai kada apimtis, kad ir kaip kvailai skambėtų, tampa vienu iš privalumų renkantis) romano.

Reklama

1 mintis apie “8.52. Lena Andersson „Estera. Romanas apie meilę“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s

This site uses Akismet to reduce spam. Learn how your comment data is processed.