8.49. Maja Lunde „Bičių istorija“


Distopinės istorijos į rankas pakliūva vis rečiau, bet labiau dėl to, kad vienu metu tikriausiai jų prisiskaičiau iki soties. Tačiau ar imti „Bičių istoriją“, abejonių nekilo – pernelyg daug gerų atsiliepimų apie ją girdėjau.

Tiesa, romane koncentruojamasi ne tik į galimą ateitį. „Bičių istorija“ apima tris epochas ir pasakoja tris istorijas. Pirmoji nukelia į 1852-ųjų Angliją, kur Viljamas, mokslininkas bei sėklų prekeivis, dėl patirtų nesėkmių mato vis mažiau prasmės gyventi ir nebejaučia aistros gyvenimui. Tiktai mintis sukurti visiškai naujo tipo bičių avilį galiausiai priverčia jį pakilti iš lovos. Antroji istorija vyksta šiais laikais – 2007-aisiais, JAV, Ohajo valstijoje. Čia bitininkas Džordžas, visą gyvenimą auginęs bites bei ketinęs verslą perduoti sūnui, negali susitaikyti, kad šis visai negalvoja apie grįžimą po studijų namo, nes trokšta būti žurnalistu. Tarsi to būtų negana, pasaulyje ima mažėti bičių, ir vargu ar ši nelaimė aplenks ir Džordžo ūkį. Ir jau minėtoji distopinė istorija – 2098-ųjų Kinija, kur Tao su kitomis darbininkėmis dirba vaismedžių soduose, jos turi apdulkinti žiedus rankomis, nes bičių jau seniai nebėra. Vieną dieną jos mylimam sūnui nutinka nelaimė, jis atimamas iš tėvų, ir niekas moteriai negali paaiškinti, kas būtent nutiko jos vaikui, tad ji pati nusprendžia išsiaiškinti priežastis. Visos istorijos apjungiamos eigoje atskleidžiamomis sąsajomis, tokiu būdu išlaikant romano vientisumą.

Dėl istorijos įvairiapusiškumo (nes joje yra ir gyvenimiškos dramos, ir distopijos) bei kelių siužetinių linijų skaityti tik įdomiau. Man pačiai mažiausiai patiko dabarties istorija, bet kai žinai, kad skyrius pasibaigs ir tuoj skaitysi apie kitą laikmetį, kuris labiau įtraukia, skaitymas nė kiek nesulėtėja. Kaip tik norisi skaityti vis toliau, nes žinai, kad po šito skyriaus daugiau sužinosi apie Viljamo gyvenimą, po kito paaiškės dar viena detalė apie gyvenimą ateityje ir taip toliau. Nors ateities idėja įdomi, o iš pateiktos informacijos galvoje susidėliojo bendras vaizdas (ir visgi norėjosi išsamesnės plėtotės), labiausiai mane sudomino praeities istorija, kur ir nuotaika buvo puikiai perteikta (Viljamo jausta beprasmybė, atsiribojimas nuo aplinkos įvykių, visiškas pasidavimas), ir vis pasirodydavo nors trumpam veikėja, kuri tapo bene mylimiausia iš visų romano personažų – viena iš Viljamo dukrų. Praeities istorija ir jos siužetiniai vingiai irgi atrodė patraukliausi, tad būtent šią istoriją ir pasirinkčiau kaip labiausiai patikusią iš trijų.

Turiu draugę, besidominčią bitėmis. Prisimenu, nešdamasi knygą namo pagalvojau, kad jei romanas man pasirodys vertas dėmesio, iškeliaus pas ją. Ar iškeliavo? Tikrai taip. Romanas išsiskiria iš daugumos kitų pastaruoju metu leistų šio žanro knygų savo siužetu ir autorės gebėjimu koncentruotis ne į vieną temą, o laviruoti tarp kelių. Tai išties neprastas skaitinys, kai norisi greito, įtraukiančio, tačiau kiek originalesniu siužetu pasižyminčio romano.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s