8.48. John Fowles „Kolekcionierius“


Kai kurios knygos, matomos itin dažnai, tampa nebepastebimos ir renkantis, ką būtų galima skaityti toliau, nepapuola tarp galimų variantų. Taip man yra nutikę ir su ne vieno giriama „Pegaso“ grožinių knygų kolekcija. Tam tikri akcentai, dedami pristatant „Kolekcionierių“ bei tai, kad tarp mano goodreads „draugų“ nėra nė vieno, kuris ją būtų įvertinęs žemesniu nei 4/5 įvertinimu, galop paskatino ir pačią patikrinti, ką įdomaus ten rašo. Nuo pat pradžių man tiko lengvas rašymo stilius bei tai, kad tai pasirodė tinkama pietums knyga – t.y. nesvarbu, ar 10, ar 70 puslapių perskaityčiau, padėti kitam kartui nebuvo sunku, o siužetas galvoje nepasimiršdavo darant ir kelių dienų pertraukas (kaip yra su kita pradėta knyga, kurios trečdalį prieš keletą dienų perskaičiau, o dabar tenka gerai pasukti galvą, kad bent minimaliai prisiminčiau, apie ką ji).

Frederikas Klegas – keistuolis atsiskyrėlis, kurio hobis – kolekcionuoti drugelius. Vieną sykį jo dėmesį patraukia Meno akademijos studentė Mirandą ir nuo tada ima ją stebėti. Frederikas vis nesugalvoja, kaip deramai prie jos prieiti ir užkalbinti, tačiau galvoje jau bręsta planas: jis nusprendžia ją pagrobti, galvodamas, kad kurį laiką priverstinai su juo pabuvusi mergina jį įsimylės, ir tuomet jie galės gyventi ilgai ir laimingai.

Pasakojama iš abiejų veikėjų lūpų, todėl galima gan gerai pažinti tiek pagrobėją, tiek auką. Frederikas pateikiamas kaip primityvus, turintis bendravimo sunkumų, visai neišprusęs. Visgi jo gebėjimas apgalvoti viską iki menkiausių detalių, išlikti budriam ir gebėti pergudrauti Mirandą bei nuspėti jos kėslus kartu ir stebino, ir kiek glumino, nes kuo toliau, tuo labiau išryškėjo absoliutaus psichopato paveikslas. Nesuvokiami vienas kitam prieštaraujantys veiksmai, minčių su elgesiu nesusietumas, empatijos stoka, visiškas susitelkimas į tikslą – nors skaitant veikėjas erzino, nekėlė jokios simpatijos (o juk būna, kai nusikaltėliai kine ar romanuose labiau sužavi nei jų aukos), dabar galvoju, kad autorius sukūrė išties stiprų personažą. Kaip visiškai priešinga jam – auka, išsilavinusi, išvaizdi, apie dorovę, gėrį mąstanti, savistaba užsiimanti jauna moteris. Tačiau antrajame skyriuje skaitant jos mintis Miranda nepasidaro nei kiek patrauklesnė, nei skaitant pirmąjį, kur ji matoma jo akimis. Jos svaičiojimai apie pažįstamą vyresnį dailininką nesudomino, o ir prieštara tarp Frederiko – šaltakraujiško maniako – ir jos – kone apšvitimo sulaukusios sėdint rūsy – pernelyg stereotipiška ir todėl nuobodi. Taip, romanas parašytas tvarkingai, charakteriai išplėtoti, bet veikėjų parinkimas būti būtent tokiais gan klišinis, todėl siužetas tampa nuspėjamas, kai Mirandos monologai nebepatraukia dėmesio, belieka laukti tik vienintelės pabaigos. Ir, žinoma, dar lyg tyčia atsiradusi krūva pinigų, palengvinanti veikėjui kasdienybę ir plano vykdymą, prie geresnio romano vertinimo neprisideda.

O pabaiga nenuvilia, anaiptol, galvoju, kad bet kuris kitas (kad ir kaip mano pačios fantazija tuo klausimu buvo įsivažiavusi) variantas būtų sumenkinęs įspūdį dar labiau. Visgi tai nėra tiesiog detektyvas, kur koncentruojamasi į patį nusikaltimą, dalis dėmesio skiriama visuomenės kritikai, santykių su žmonėmis, savo ir kitų elgesio bei jausmų analizavimui ir kt. Todėl galvoju, kad skaitytojas galėtų pasijausti net ir apvogtas, kad po visko, ką skaitė, tegavo elementarią pabaigą (elementari pabaiga gali įvairi būti, tad nekalbu apie kažkokią konkrečią baigtį). Tad romanui artėjant galo link, kai jau viskas dėliojosi į savo vietas, nejučia įdomiau skaityti pasidarė.

„Kolekcionierius“ – romanas, orientuotas į veikėjus, jų vidų, lengvai, greitai skaitomas, bandantis kelti diskusiją su nusikaltimu nebūtinai susijusiais klausimais, pateikiantis ryškų nusikaltėlio charakterį, gali patikti norintiems aštresnio siužeto, kuriame nėra žiaurumų, kraujo (tikriausiai čia tiktų populiarus įvardijimas – norintiems psichologinio trilerio), bet man asmeniškai nepatrauklus personažais, monotoniškumu, pernelyg paprastais autoriaus pasirinkimais (pinigų suteikimas, charakterių parinkimas ir kt.) ir greičiausiai todėl ryškesnių emocijų suteikta labai retai.

Nenuostabu, kad romanas buvo kažkada ir ekranizuotas.

Reklama

1 mintis apie “8.48. John Fowles „Kolekcionierius“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti /  Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti /  Keisti )

w

Connecting to %s