8.47. Artūras Tereškinas „Nesibaigianti vasara: sociologinis romanas apie meilę ir seksą“


A. Tereškino „Nesibaigianti vasara“ nustūmė visas numatytas skaityti knygas į šalį tuomet, kai dvi dienas kolegė vis vardijo šios knygos minusus, kol galiausiai tokiu būdu įtikino mane šį romaną perskaityti. Nes reikėjo įsitikinti pačiai, kad ji tokia prasta. Arba perskaičius teigti, kad viskas su ja tvarkoje (o tokią viltį turėjau nemenką šiaip jau).

Knyga įvardijama kaip pirmasis lietuviškas romanas apie vyrų meilę, nors atrodo, kad net ir verstinės literatūros, kurioje dėmesys būtų sutelkiamas į homoseksualių žmonių santykius, yra menkai. Pačiai dar mokyklos laikais teko skaityti Annie Proulx knygą „Kuprotas kalnas“, kuri, tiesa, nublanko prieš puikią ekranizaciją („The Brokeback Mountain“), o daugiau į galvą ateina nebent tie romanai, kuriuose homoseksualūs asmenys atliko visai nesvarbius, neretai stereotipiškus vaidmenis. Tad tikriausiai vien tai, kad tai Lietuvai yra nauja, kad štai, atsirado autorius, kuris ne tik parašė tokios tematikos knygą, bet ir atsirado leidykla, sutikusi ją išleisti (nes rašančiųjų tikriausiai daugiau nei aš ar kas kitas galėtų įsivaizduoti), uždeda pliusą šiam romanui. Ar uždėtų, jei vertinčiau knygą vien dėl idėjos. Bet man kur kas įdomiau būna ne idėja, o jos išpildymas.

Pagrindinis veikėjas ilgisi savo buvusios meilės ir ieško vis naujo švelnumo. Jis sutinka vis naujus vyrus, vieni tampa tik vienkartiniais sekso partneriais, su kitais susitinkama kelissyk, keletas veikėjų šmėžuoja visame romane. Paliečiamos meilės, įsimylėjimo, intymumo temos (kaip ir galima nuspėti iš pavadinimo). Kartais susitikimai aprašomi lakoniškai, vos vienu kitu sakiniu, kartais išsamiai, iki pat smulkiausių detalių. Kadangi knygoje iš esmės nelabai daugiau kas vyksta, ilgainiui siužetas įgauna nemenkos monotonijos, kuri skatina skaityti nebe iš kairės į dešinę, o, kaip aš įvardiju, iš viršaus į apačią (kai skaitomas ne kiekvienas žodis, o bėgama tekstu, stengiantis kuo daugiau jo apimti). Veikėjas kam nors paskambina / kur nors nueina, taigi kažkokiu būdu įvyksta susitikimas su nauju ar jau pažinotu vyru, aprašoma to vyro išvaizda, tada pereinama prie sekso scenos, galop atsisveikinama (paįvairinimui prieš atsisveikinimą kai kada pacituojama kokia nors daina, skambėjusi pagrindinio veikėjo galvoje), jei dar buvo su tuo vyru susitikta daugiau kartų, trumpai apie tai paminima, koncentruojantis į tai, kas veikėjui svarbiausia iš tų susitikimų, o tuomet susitinkama su kitu vyru ir vėl viskas prasideda nuo pradžių. Rašymo stilius visiškai nepatraukiantis dėmesio, per daug koncentruojamasi į išorę, veiksmus (ėjau, atsisėdau, išgėriau kavos, pamačiau, pagalvojau, paskambinau, susitikau ir t.t.), o per mažai – į veikėjų charakterius, vidų, emocijas.

Nėra visiškai taip, kad nežinotume, ką veikėjas mąsto, kokie klausimai kyla jo galvoje. Tačiau šie menki intarpai, kad ir pradžioje dėl neįprasto pateikimo kiek intrigavo ir gan teigiamai į juos žiūrėjau, galop tapo dar vienu minusu. Autorius pateikia nemažai nuorodų į kino filmus, literatūrą, sociologų bei filosofų darbus. Citavimo / perfrazavimo naudojimas (kai pateikiama autoriaus pavardė ir data, o pagal šią nuorodą knygos gale galima surasti konkretų šaltinį) turėjo savų pliusų. Skaityti buvo įdomu, laukdavau to, nes tik šios pastraipos sugebėdavo padėti ilgiau išlaikyti dėmesį, todėl gaila, kad jų tiek mažai tebuvo. Pavyzdžiui, kelissyk minimas kadaise gerą įspūdį palikęs A Single Man (2009), P. Almodovar režisuoti filmai, jau nekalbu apie sociologų, filosofų citavimą, kai veikėjas svarstydavo romane paliečiamomis temomis. Kita vertus, tai kėlė dirbtinumo pojūtį, o veikėjas, rodos, dažnai visiškai pasislėpdavo už kitų žmonių minčių, atrodė, kad jo paties tuose visuose samprotavimuose beveik nėra, tik tos minimos garsios pavardės, todėl veikėjas ir liko kažkur toli, taip ir giliau nepažintas. O į pabaigą vis dažniau cituojamos dainos net ir erzinti pradėjo, bet čia jau įtakos, matyt, turėjo vis besikartojantis scenarijus, besiskiriantis nuo kito skyriaus tik viena kita detale. Kiek teko skaityti, daug kur minima romane esanti ironija, net pats veikėjas minėjo, kad jo gyvenimas ir visos romantinės istorijos ironiškos, bet praslydo ji pro akis tikriausiai.

Pirmi 50 puslapių buvo gan neprasti, jau išties tikėjausi, kad galėsiu sakyti, jog man buvo įdomu, bet po to monotonija siužete ir rašymo stiliuje nugalėjo taip, kad jau galvojau niekada nebepasieksianti paskutinio puslapio (ar buvo būtina? Ne. Bet vis tiek norėjosi sužinoti, kaip viskas baigsis).

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s