8.45. Leïla Slimani „Žmogėdros sode“


Visai neseniai pasirodė dar vieno L. Slimani romano vertimas į lietuvių kalbą. Šįsyk skaitytojus bandoma sudominti pirmąja rašytojos knyga „Žmogėdros sode“, kurioje pasakojama apie Adelę, paryžietę, gyvenančią su vyru bei auginančią sūnų. Ji iš pažiūros rūpestinga mama ir žmona, tačiau slapta nuo artimųjų gyvenanti ir kitą gyvenimą – moteris kaskart ištrūkusi iš kasdienybės ieško trumpalaikiams santykiams vyrų, nors trumpam galimai numalšinsiančių jos baimes ir nerimą. Ji kiekvienąsyk galvoja, kad tai – paskutinis kartas, bet tik iki kito akių kontakto su nepažįstamuoju ar žinutės iš jau anksčiau sutikto vyriškio.

Nors anotacija įspūdžio nepadarė, skaityti norėjosi vien dėl Lopšinės. Kaip ir anksčiau skaityta autorės knyga, ši taip pat lengvai skaitoma, įtraukianti nuo pat pradžių ir turinti niūrią, slogią atmosferą. Vis labiau galvoju, kad „Žmogėdros sode“ yra netgi niūresnė ir sunkesnė emociškai. Pirmoje romano pusėje viskas atrodo dar gan pusėtinai. Adelė keičia vieną vyrą po kito ir tik tai, kad čia nei aistros, nei stipresnių emocijų nematyti, vien tik mechaniškumas, beprasmybės nuojauta (kai nejaučiama, kad kada nors Adelė gebės sustoti), jausmas, kad lyg kokiu konvejeriu visi vyrai pravažiuoja pro šalį, nė vienas ryškesnio pėdsako nepalikęs nei pagrindinės veikėjos viduje, nei romane, prisideda prie šiokios tokios intrigos dėl būsimos kulminacijos. Šalia to dar yra moters vyras, kuris bent kiek intymesnio fizinio kontakto su žmona vengia, nes seksas jam – kažkas visiškai nebūtino, o Adelė dėl to per daug galvos nesuka ir nepaisant kone kasdienių nuklydimų, teigia mylinti savo vyrą ir norinti būti tik su juo. Ir siužetas kiek užliūliuoja, net ėmiau bijoti, kad jau pažinto „Lopšinėje“ patikusio autorės pasakojimo stiliaus nepakaks, kad likčiau patenkinta romanu. Tačiau antrasis šimtas puslapių ėmė nardinti į tamsumą, tapusią vis gilesne ir klampesne. Adelės vidinis skausmas, apatija, noras, kad jos liūdesys ir baimės būtų panaikintos, vietomis aprašyti taip gerai, kad skaičiau ir gėrėjausi įtaigumu, taiklumu, kad ir kaip nemaloniai beskambėtų pateikiami išsireiškimai. Romane nėra simpatiškų personažų, net ir vyras, kurio pradžioje gal ir reiktų gailėti (juk ji neištikima, jį apgaudinėja ir kt.), vėliau atsiveria kaip itin spalvingas, nemenkai keistų minčių ir įsivaizdavimų galvoje turintis žmogus. Jo veiksmai, planai tik dar labiau emociškai apsunkina romaną, sulig kiekvienu puslapiu atrodo, kad kažin, ar kažkokios šviesos čia bebus, kad viskas tik vis labiau skęsta didėjančioje beprotybėje ir beprasmybėje.

Vos perskaičiusi pagalvojau, kad „Lopšinė“ man labiau patiko. Pritrūkau stipresnio priėjimo prie šalutinių temų, kad užvertus romaną norėtųsi kalbėti ir apie vieną, ir apie kitą, ir apie trečią ar ketvirtą. Taip, ir šįkart įmanoma į siužetą žvelgti įvairiais kampais ir akcentuoti skirtingus dalykus, bet ne tiek to norisi, kiek anąsyk. Dar gal kiek, kaip anksčiau išsireiškiau, buvo metas, kai skaitydama jutau, kad siužetas nekabina, toks tarsi neblogas skaitinys, bet nieko daugiau – o tokių minčių skaitant „Lopšinę“ jei ir pasitaikė, tai minimaliai. Visgi rašant apžvalgą ir galvojant apie „Žmogėdras sode“ atstumas tarp įvertinimų vis labiau mažėjo, kadangi iš atminties iškildavo stiprieji momentai ir minėtoji antroje romano pusėje visiškas tamsumas pasiekianti atmosfera. Norisi dar.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s