8.40. Tomas Vaiseta „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“


T. Vaisetos knygą parsinešiau likus kelioms dienoms iki pretendentų metų knygos rinkimuose paskelbimo, tad pastarasis įvykis įtakos mano pasirinkimui neturėjo. Iš tikrųjų nustebintų, jei apdovanojimą laimėtų ne R. Kmitos Pietinia kronikas, kurią šlavė iš lentynų (o dabar tikriausiai nauja pirkimo banga užėjo), bet visko pasitaiko šiame gyvenime. Ir jei netyčia taip nutiktų, kad kažkokiu būdu laimėtų kur kas siauresnei auditorijai žinomas (ar tik man taip atrodo?) T. Vaiseta, priimčiau šį faktą gan ramiai, nepaisant to, kad dar ir dabar, ruošiantis aptarti įspūdžius, kyla dvejopi jausmai.

Romano pirmojoje dalyje pasakojama apie vyrą, kuris su savo moterimi įsikelia į naują butą. Kol moteris dirba, vyras rašo disertaciją arba tiesiog leidžia laiką namie. Po atsitiktinės pažinties su vyresne kaimyne Ana, tarp jos ir pagrindinio veikėjo užsimezga romanas. Toks būtų trumpas siužeto apibūdinimas, bet skaitant neištikimybės faktas kažkur pasimeta, lieka tik veikėjai, jų santykiai, o tiksliau – vyro santykis su abiem moterimis, su savimi, rašto darbu, aplinkos įvykiais (sklandančiomis artėjančio karo nuotaikomis).

Kadangi kuo toliau, tuo labiau erzino pagrindinis veikėjas dėl besikertančio požiūrio tam tikrais klausimais ar elgesio, pradėjau abejoti, kiek tai, kad jaučiuosi susierzinusi, yra geros knygos įrodymas, o kiek rodo, kad nelabai mane ji žavi. Jei nekeltų jokių emocijų, tada būtų lengviau, nes nė nekiltų abejonių, o kai sukeliama štai tokia, irgi, atrodo, nei šis, nei tas. Emocijų kėlimas – kaip ir gerai, bet tuomet belieka įrodyti sau, iš kur ji kyla – ar dėl to, kad knyga kvaila, banali, o veikėjų sprendimai nelogiški, ar dėl to, kad veikėjas dėl kažkokių priežasčių nepriimtinas, bet nėra blogas kaip personažas. Tad tai ir bandžiau išsiaiškinti skaitydama, o galop lyg ir prie antrojo varianto likau. Bet išliko lyg ir. Apskritai, knyga neprastai parašyta. Pasitaikė momentų, kai galvodavau, kad to visai čia nereikia, kad jau einama į banalybes ir kyla rizika jose užsižaisti, bet nemenkai atitaisydavo viską stipriai aprašytos kai kurios pagrindinio veikėjo gvildenamos temos. Rašymo stilius, nepasakyčiau, kad įmantrus, bet įtraukiantis, tekstas sklandus, įtaigiai kuriama niūroka atmosfera.

Antroji dalis, sudaranti vos 30 puslapių, mane, vis dar susinervinusią dėl veikėjo, neslėpsiu, nustebino, kad ir juokais ir visai negalvodama, kad taip gali nutikti, buvau tam tikra prasme atspėjusi, kas šioje dalyje gali paaiškėti. Šią dalį skaitant galvoje kilo šiokia tokia sumaištis, kilo mintis, kad visai neblogai būtų perskaityti knygą darsyk, atkreipiant dėmesį į tam tikras detales, kad labiau išsigrynintų ir galvoje viskas susidėliotų į logišką seką. Bet užbaigusi skaityti ir be ilgų svarstymų galvoje priėmusi tam tikrus sprendimus, apsiraminau.

Įvertinimas vis dar svyruoja tarp 3 ir 4 penkiabalėje sistemoje. Bet bendrai vis tiek sakau, kad patiko, o tos visos pykčio, susierzinimo apraiškos ne taip ir blogai kartais.

Ir atskira pagyra leidimui – viršeliui, formatui, šriftui, teksto struktūrai.

Reklama

1 mintis apie “8.40. Tomas Vaiseta „Orfėjas, kelionė pirmyn ir atgal“

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s