8.38. Juan Gabriel Vásquez „Taip skamba krintantys“


Metų pradžioje vis minėtas kaip vienas vertingiausių 2016-ųjų metų vertimų romanas mano rankose atsidūrė tuomet, kai jaučiausi desperatiškai, nematydama, ką galėčiau toliau skaityti. Tačiau nutiko taip, kad jam teko laukti savo eilės, kadangi visą rugsėjį gyvenau su „Vilniaus pokeriu“ (apie jį kada nors irgi pasirodys bent keletas žodžių). Galop „Taip skamba krintantys“ tapo kūriniu, kuris ganėtinai neblogai užpildė vis dar nepasotintą prieš tai skaitytos knygos tamsios literatūros poreikį.

Antonijus Jamala vakarus leidžia biliardinėje, kur susipažįsta su Rikardu Laverde. Jie kartu žaidžia biliardą ir geria, o apie asmeninį gyvenimą kalba minimaliai – tiek, kiek kiekvienam norisi. Vieną vakarą įvyksta tragedija – Rikardas nušaunamas, o kartu buvęs Antonijus sužeidžiamas kulkos. Po trejų metų pastarajam paskambinusi tėvo Rikardo Laverdės niekada nemačiusi Maja suteikia progą Antonijui išsiaiškinti, kas toks buvo jo pažįstamas žmogus bei dėl kokių priežasčių jis buvo nušautas, o Majai jų susitikimas – tai galimybė sužinoti, ko pati, kruopščiai rinkdama informaciją, nebuvo radusi.

Romane rutuliojama ne viena tema. Čia vietos randa aviacija, kuri buvo neatsiejama Rikardo gyvenimo dalis, o ir jo žmona žūsta būtent lėktuvo katastrofoje. Prisiliečiama ir prie narkotikų temos. Gal ne tiek daug, kiek būtų galima tikėtis perskaičius anotaciją, tačiau užtektinai, kad būtų suprasta, kokią vietą narkotikų verslas užėmė ne tik keleto veikėjų gyvenimuose, bet ir apskritai to meto Kolumbijoje. Žinoma, vietos randama ir žmonių santykiams: nemažai dėmesio skiriama Antonijui, jo žmonai Aurai, o taip pat – Rikardo Laverdės šeimai. Ir čia, atrodo, kad autorius labiausiai ir klupo. Nors vietomis ir patiko, kad autorius nedaugžodžiaudamas sugebėdavo pateikti esmę, nemažai sprendimų ar įvykių atrodė natūraliai pasirodantys, taiklumas – irgi gan stipri autoriaus pusė, bet buvo momentų, kai norėdavosi klausti „rimtai?“, nes absoliutus nuspėjamumas ir banalūs siužetiniai pasirinkimai nesiderino prie šiaip jau neprastai parašyto ir išties neblogai sukurta niūria, slogia atmosfera galinčio pasigirti romano. Taip ir norėjosi išbraukti Antonijaus ir Majos siužetinę liniją, kuri labiausiai ir kliuvo. Būtent dėl to pabaigoje jau atrodė, kad viskas krypsta ne ten, kur man norėtųsi ir todėl visai ir džiaugiausi artėjančia pabaiga, nes atrodė, kad dar papildomi 50 puslapių užsibaigtų pompastiška dažnam romantiniam filmui būdinga pabaiga.

Skaitant buvo ir visai įdomu, ir nemačiau jokių sunkumų perskaityti knygą iki pat paskutinio puslapio vienu prisėdimu. O ir patiko labiau nei tikėjausi (prieš tai buvo šioks toks nerimas, kad visai nesužavės), ir galvoju, kad labiausiai dėl talentingai autoriaus kurtos atmosferos, kurios atsiradimui įtaką, be abejo, darė rašymo stilius, plėtojamos temos. Ir viršelis vis labiau patinka – kad ir dėl savo kolorito kiek pasimeta tarp kitų knygų (o gal kaip tik išsiskiria?). Visgi perskaičius nedingo jausmas, kad romanas kiek blankokas, o kai kurie sprendimai pernelyg kišo koją bendram įspūdžiui.

Reklama

Parašykite komentarą

Įveskite savo duomenis žemiau arba prisijunkite per socialinį tinklą:

WordPress.com Logo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo WordPress.com paskyra. Atsijungti / Keisti )

Twitter picture

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Twitter paskyra. Atsijungti / Keisti )

Facebook photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Facebook paskyra. Atsijungti / Keisti )

Google+ photo

Jūs komentuojate naudodamiesi savo Google+ paskyra. Atsijungti / Keisti )

Connecting to %s